Kinas

Džounsas, Indiana Džounsas

nauji filmai

Živilė Pipinytė

iliustracija

Indiana Džounsas – ne Džeimsas Bondas. Jis sensta. Harrisonas Fordas neslepia nei savo žilų plaukų, nei šiek tiek apsunkusios figūros. Bet jo Džounsas vis dar turi savo nuostabią skrybėlę, rimbą ir išlieka neįtikėtinai smalsus. „Indiana Džounsas ir Krištolo kaukolės karalystė“ („Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull“, JAV, 2008) siūlo dar vieną istoriją apie garsųjį nuotykių ieškotoją archeologą, kuri, žinoma, baigsis gerai. Nors būtent pabaiga turbūt yra silpniausia naujo filmo vieta. Kaip ir pernelyg „suvirškinta“ didaktiška ištarmė, esą didžiausias žmonijos lobis yra ne auksas, o žinios. Tiems, kurie išaugo su Indiana Džounsu, tai pernelyg akivaizdu, tiems, kurie su juo susitiks pirmą kartą – senamadiškas teiginys.

Tačiau gal pradėkime nuo pradžių. 9-ajame dešimtmetyje pasirodę filmai apie archeologą („Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“, 1981, „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“, 1984, „Indiana Džounsas ir paskutinis žygis“, 1989) prikėlė nuotykių filmų žanrą iš užmaršties ir kartu pasiūlė naują pramoginio kino formulę.

Kaip ir visi nauji dalykai, Indiana Džounsas atsirado iš nostalgijos: sumanymo autorius George’as Lucasas ir režisierius Stevenas Spielbergas vaikystėje žavėjosi B klasės nuotykių filmais ir užsinorėjo sukurti kažką panašaus. Pirmuosiuose filmuose apie Džounsą jie stilizavo ne tik žanro, bet ir 4-ojo dešimtmečio populiariosios kultūros „arsenalą“. Juk iš kiekvienos Džounso nuotykių serijos galima daug sužinoti apie tai, kokios paslaptys ir grožybės masino to dešimtmečio žiūrovus ir skaitytojus.

Ne išimtis ir naujasis filmas. Jis nukelia į 1957-uosius – Šaltojo karo ir susižavėjimo pasakojimais apie kosmoso ateivius apogėjų. Todėl filme bus ir bjaurūs kagebistai, ir fatališka KGB agentė, ir atominio sprogimo grėsmė, ir Rouzvelo paslaptis, ir net avantiūristo von Daenikeno išgarsinta krištolinė kaukolė. (Beje, jau seniai įrodyta, kad tai – vieno sąmojingo brito archeologo mistifikacija, bet masinė kultūra to nežino, todėl nežino ir Džounsas bei jo draugai.) Žodžiu, viskas, kas maitina populiariosios kultūros vaizduotę. Ir dar šiek tiek daugiau, nes Spielbergas iš visų jėgų vengia kompiuterinių efektų (nors be jų neapsieina) ir stengiasi kurti „rankų darbo“ kino stebuklus.

iliustracija

Tokio pobūdžio filmuose labai svarbus yra atpažįstamumas. Bravūriška Johno Williamso muzika, kaip visada, skelbia nuotykio pradžią, tradiciškai kadre „atgyja“ studijos „Paramount“ emblema – kalnas, smalsiai dairosi iš savo urvo išlindęs stariukas ir pažeme rieda garsioji skrybėlė. Nuotykis prasideda. Džounso laukia gaudynės, peštynės, požeminės uolos, gyvatės, žmogėdros skruzdės, mumijos, voratinkliai, slapti tuneliai, žmogų įsiurbiančios smėlio duobės, archeologų susapnuoti lobiai... Spielbergas tą nesibaigiančio veiksmo fejeriją moka pateikti taip, kad galima vaikiškai džiūgauti žiūrint į ekraną ir visai to nesigėdyti. Šis kinas – įkūnyta Georges’o Méliźso svajonė apie visuotinį reginį. Atrodo, kartu su Lucasu Spielbergas nuolat gręžiasi atgal į kino reginio ištakas. Pasirodo, tos šaknys vis dar gali maitinti žiūrovų vaizduotę.

Tačiau laikas bėga ir primena apie kadaise Lucaso ir Spielbergo pasirašytą kontraktą, kuriame paminėti penki filmai apie Indianos Džounso nuotykius. Kas bus toliau? Juk neatsitiktinai naujame filme pasirodo ne tik KGB spartuolė agentė Irina Spalko (pagaliau išsipildė Cate Blanchett svajonė suvaidinti tikrą blogiukę?). Ir juk neatsitiktinai kadre it prisiminimas apie Marloną Brando labiausiai išgarsinusį vaidmenį pasirodo jaunas maištininkas odiniu švarkeliu ant blizgančio motociklo kruopščiai pomada suteptais plaukais, pasiūlysiantis Džounsui ne tik naują žygį, bet ir šį tą daugiau. Žinoma, Shia LaBoeufas – ne Brando, bet viena daugiausia žadančių jaunųjų Holivudo žvaigždžių.

Tačiau ar jau atėjo laikas trauktis Indianai ir leisti veikti tam įžūliam jaunuoliui šuniška pravarde Mišrūnas („Mutte“ lietuviškame filmo variante liko Mutu)?

Be abejo, ištikimiems nuotykių ištroškusio archeologo gerbėjams nereikia aiškinti, kad ir Indiana – pirmiausia mylimo šuns vardas. Apskritai tiems ištikimiems Džounso gerbėjams daug ko nereikia aiškinti. Jie laukia naujų susitikimų. Pagyvensime, pamatysime. Juk populiarioji kultūra, pasirodo, yra neišsemiama. Kaip tas milžiniškas slaptas ir gerai saugomas sandėlis, į kurį filmo pradžioje patenka herojai. Gerai paieškoję, ko gero, čia surastume visą kino istoriją. Jos mums tikrai neatvežė ateiviai iš kosmoso.