Kilmingosios Lietuvos mohikanas

Skubu pasidžiaugti ir rekomenduoju vasaroti susiruošusiems atostogautojams teatrologės Audronės Girdzijauskaitės knygą „Jurgis Fledžinskas“ (knygos idėjos autorė ir sudarytoja – Audronė Girdzijauskaitė. Vilnius, „Gairės“, 2008, 376 p.). Tai puikus skaityti ir vizualiai pasigrožėti, gausiai iliustruotas nuotraukomis leidinys, skirtas pagerbti šį puikų muziką – smuikininką ir dirigentą. Knyga išleista kartu su kompaktine plokštele, kurioje skamba J. Fledžinsko solo įrašai iš gausios Lietuvos radijo fonotekos. Šiame išskirtiniame leidinyje piešiamas nepaprastai turtingos asmenybės, tikro pagal kilmę, o kartu ir dvasios aristokrato paveikslas su išorinio lengvumo, galantiškumo, žaismingumo ir išminties bei įžvalgumo bruožais. Išvaizdos ir būdo eleganciją, aristokratiškumą J. Fledžinskas paveldėjo iš savo protėvių“.

A. Girdzijauskaitė atliko labai svarbų darbą – J. Fledžinsko gyvenimo istoriją pavertė langu, pro kurį praeitį regime tarsi gyvą – matome gyvenusius žmones, girdime jų kalbas (pirmasis knygos skyrius vadinasi „Iš pokalbių ir prisiminimų“). Kalbėdami apie J. Fledžinską, A. Girdzijauskaitės pašnekovai pasakoja turtingas savo gyvenimo istorijas ir žodžiais spalvina knygoje esančius paveikslėlius-nuotraukas, o čia – J. Fledžinsko tėvai, protėviai, ramus ir gražus jų gyvenimas. „Po pietų, – sako Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė, – tėvas paprastai eidavo į savo kabinetą, bet kartais sustojęs prie verandos laiptų ir žiūrėdamas į tolimus laukus prasitardavo, kad iš visų aplinkinių gyvenimų mūsų gyvenimas esąs geriausias, nes mes nepriklausome nuo kitų. Panašūs prasitarimai dvelkė jausmu, kad gyvenimas jam yra skyręs daugiau, nei jis tikėjosi. Tėvas dažnai kalbėdavo, kaip lengva žemę nuniokoti, kad tie, kurie negerbia žemės, neturėtų jos ir paveldėti.“ (p. 25–26)

Meniniame A. Girdzijauskaitės inicijuotame „teatrališkame“ vyksme (juk A. Girdzijauskaitė – teatro žmogus!) dalyvauja Lietuvoje, Amerikoje ir Kanadoje gyvenantys J. Fledžinsko šeimos nariai, jaunystės draugai, buvę studentai, kolegos, prisimenantys linksmą smuikininko būdą, išdaigiškumą, nelietuvišką, suprask, nekaimišką laikyseną (Donato Katkaus žodžiai). „Jei tikėti legenda, – pokštauja J. Fledžinskas „Autobiografijoje“, – mano raudonkojis skrido link Šiaulių, bet išsigandęs Nuroko ir Frenkelio fabrikų piktai rūkstančių kaminų, pasuko atgal ir išmetė mane į ežerą, kuris priklausė Ginkūnų dvaro valdovams.“

Kita vertus, už lengvų pasakojimuose žvilgančių pasažų regime bajoriškai tvirtą, stoiško charakterio, nenuleidžiantį rankų ir visada pakelta galva, negandas su išmone sutinkantį žmogų. J. Fledžinsko žmona Kornelija Kalinauskaitė prisimena: „Gyvenom iš kortelių, kurių davinys buvo labai menkas (tai buvo 1947-ieji, – I. J.), o dar reikėjo eilėse prie maisto stovėti. Jurgis savo kortele dalijosi su pusbroliu Andrium Kurkausku, buvusio Klaipėdos gubernatoriaus sūnumi, kuris buvo politiškai persekiojamas ir slapstėsi Jurgio kambarėlyje. Aišku, Jurgis gyveno pusbadžiu, o tai skatino išradingumą; su Andrium jie štai ką sugalvojo: vaistinėje nusipirkus žuvų taukus maišyti su miltais ir kepti tokias lepioškas krosnyje. Tas gelbėjo nuo visiško bado.“ (p. 40)

XX a. antrosios pusės atlikėjams J. Fledžinskas buvo idėjinis ir meninis vadas – guru, su kuriuo daug bendrauta, mokytasi ne tik specialybės subtilybių, bet ir gyventi. Minėtieji radijo fonotekos įrašai – tai nedidelė muziko atlikėjo veiklos dalis. J. Fledžinsko studentų, kolegų atlikėjų būrys buvo gausus. D. Katkus savo dėstytoją įžvalgiai vadina styginių pedagogikos „chirurgu“, kuris „juste juto savo mokinius“. Kompozitoriaus Vytauto Barkausko teigimu, „tarp studentų ir dėstytojų jis tikrai nebuvo pilkas, eilinis“ menininkas, mokėjo bendrauti ir pasižymėjo korektiškumu. J. Fledžinskas buvo vienas iš tų Lietuvos kilmingųjų, galėjęs ir tarybiniais metais darbuotis bei dalintis patirtimi su aplinkiniais.

Apie gyvą ir šiltą J. Fledžinsko būdą byloja jo laiškai, pilni taiklių pastabų ir humoro. Pavyzdžiui, viename iš laiškų kompozitoriui Eduardui Balsiui jis trykšta emocijomis: „Kas tai per laiškas – kas sakinys vis su šauktuku! Jei aš tiek šaukčiau, tikrai visą miegantį namą pakelčiau. Tokiu būdu aš noriu parašyti dar vieną malonų, bet didelį šauktuką prie prisiminimų – prie Adamkevičių, kurių lizduke taip jaukiai praleidom tuos kelis vakarus!“

Šį nedidelį knygos „Jurgis Fledžinskas“ pristatymą norėtųsi baigti D. Katkaus žodžiais: „Jis įrodė, kad yra fundamentalus ryšys tarp žmogaus individualybės ir jo meno vertės, jo raiškos. Ir kaip tik tuo jis įsirėžė į Lietuvos kultūros dvasinį palikimą.“