Ar gyvename mieste?

Tomas Vyšniauskas. Vilniaus Arkikatedros varpinė. 2004 m.

Miesto gyvenimas verda ne vien pastatuose, bet ir erdvėse tarp pastatų. Būtent viešosios miesto erdvės, apglėbiančios privataus gyvenimo saleles, užtikrina miestietiško gyvenimo turtingumą ir intensyvumą. Deja, stebint gyvenimą Lietuvos miestuose atrodo, kad Lietuvos miestų viešosios erdvės priešiškos miestiečiams, o miestiečiai priešiški miestų viešosioms erdvėms.

Miesto viešųjų erdvių gyvybingumą parodo tose erdvėse plėtojamos veiklos ir praktikos. Nuo senų laikų gyvybingame mieste miestelėnai vaikštinėja, kalbasi ir ginčijasi, prekiauja ir derasi, dirba ir linksminasi. Tačiau viešojo gyvenimo formos skirtingais laikais ir skirtinguose politiniuose režimuose skiriasi. Paryžiuje gyvenančio grafiko Žibunto Mikšio nuomone, tarpukario Kauno atmosferą kūrė žydai – jie gyveno mieste. Tarpukario miesto gyvenimo ritmą ir viešojo gyvenimo formų įvairovę suardė karas ir sovietinė tvarka, miesto gyvenimą suvedusi į griežtai reglamentuotas, paradines ir utilitarines veiklas.

Architektas Marius Šaliamoras neseniai papasakojo paprastą, tačiau sovietinių laikų viešosios erdvės modelį idealiai nušviečiantį nutikimą. Kartą prie jo, Vilniaus centre sėdėjusio ant šaligatvio ir braižiusio eskizus, prisėdo mokyklos laikų bendramokslė. Pasirodžiusi milicija „dirbančio“ menininko nelietė, tačiau už viešosios tvarkos pažeidimą suėmė jo pašnekovę.

Pagal sovietinį viešumoje toleruojamų veiklų supratimą, sėdėti miesto centre ant šaligatvio „nieko neveikiant“ – draudžiama. Kaip draudžiama daugybė kitų laisvų ir neformalių pasisėdėjimų, pasivaikščiojimų ir pasikalbėjimų. Angliškasis Haid parkas – laisvos minties raiškos erdvė – sovietiniuose miestuose buvo neįmanomas ne vien dėl to, kad laisva mintis buvo represuojama, bet ir todėl, kad priekabiai, o kartais ir komiškai ribota neformali vieša fizinė raiška. Todėl sovietinių laikų haid parkai – laisvos minties zonos – buvo išsidėstę ne miestų aikštėse ir skveruose, bet privačiose erdvėse – butuose, virtuvėse. Kad ir kaip būtų keista, tačiau komunalinio buto virtuvė (kuchnia) – erdvė, pagal apibrėžimą turinti būti privati, anais laikais daug kam atstojo viešosios erdvės, kur bendraujama, kalbama ir ginčijamasi, funkciją.

Atgavus Nepriklausomybę, nuo griežtų reglamentų „išlaisvinamos“ ir mūsų miestų viešosios erdvės. Tačiau ar į viešąsias erdves sugrįžo gyvenimo formų ir stilių įvairovė? Abejotina. Taip, Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje niekas nesuims už tai, kad prisėsi prie gatvėje eskizus paišančio bičiulio. Tačiau gali būti suimtas už tai, kad protestuoji prieš Tibeto okupaciją, kaip kadaise buvo suimta rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Sovietiniais laikais viešosiose erdvėse būtent politinė raiška buvo maksimaliai reglamentuota. Dabar nebėra represuojančio režimo, tačiau į viešas politines akcijas miesto erdvėse vis dar žiūrima įtariai. Atrodytų, kad bent neformalios laisvalaikio praktikos nebėra ribojamos. Tačiau faktai, kai miesto valdžia kyla į karą su miesto aikštėse riedlentėmis ir dviračiais važinėjančiais vaikais ir jaunimu, rodo ką kita.

Geriausias būdas išspręsti problemas – neleisti joms pasirodyti. Ironiškai kalbant, grublėtas Vilniaus rotušės aikštės grindinys – geriausias būdas išvengti riedlentininkų, nes ant tokio grindinio važinėti neįmanoma. Kartais atrodo, kad Lietuvos miestų aikštės ir skverai tvarkomi ar pertvarkomi taip, kad juose nebūtų gyvenama. Lietuvos miestų viešosios erdvės vis dar neatsikratė nenatūralios, paradinės elgsenos etikečių.

Kaip transformavosi Lietuvos miestų socialinės ir kultūrinės erdvės? Koks socialinių ir kultūrinių viešųjų erdvių vaidmuo Lietuvos miestų urbanistiniame audinyje? Kiek ir kaip viešąsias erdves formuoja profesionalai? Kiek viešųjų erdvių gyvybingumą užtikrina spontaniškos neformalios miestietiško gyvenimo būdo praktikos?

Siekiant apsvarstyti šiuos klausimus, birželio 12 d. 18 val. Vilniaus universiteto Senato salėje rengiamas seminaras „Lietuvos miestai: viešosios kultūrinės ir socialinės erdvės“.

Seminaras yra ketvirtasis diskusijų ciklo „Rytų ir Centrinės Europos miestų kaita: sociokultūriniai, urbanistiniai, etniniai aspektai“ renginys.