Meniški juokeliai

Loris Gréaud. „Celador, iliuzijos skonis“. 2007 m.

Buvo tokia meno dykynė Lietuva, ir štai toje nutolusioje pasaulio vietoje staiga, meno rinkos lopšiui besimezgant, atsidaro „pirmoji“ nepriklausoma, daug žadanti galerija „Tulpės ir rožės“. Tiksliau – angliška „Tulips&Roses“. Vietiniai dykros čiabuviai mokomi pasaulio kalbos: meno ir šiaip pasaulio rinkos kalbos. Pats galerijos pavadinimas irgi yra tarptautinio meno pasaulio kūdikis, kuris fonetiškai skaitant reiškia „dvi lūpos“ bei yra nuoroda į Marcelį Dushampą (tokį menininką, su kuriuo neseniai mus supažindino Simonas Reesas). Paroda pavadinta irgi angliškai – „The Store“, kas reiškia „Parduotuvė“. Mums reikia suprasti, kad niekur nematytus daikčiukus („veidrodėlius“) bus galima įsigyti už pinigus. Kaip visame Vakarų pasaulyje! Užsienietis kuratorius į dalyvių sąrašą įtraukė ir keletą vietinių menininkų, kad galėtume lengviau asimiliuotis, taip pat tam, kad projektas įgautų šiek tiek vietinio kolorito, nors, kaip byloja pavadinimai, galerija yra tarptautinio masto projektas, teikiantis vilties, kad pagaliau išbrisime iš beviltiško provincialumo.

Dabar jau be jokios ironijos – džiaugiuosi naujos galerijos atsiradimu, kad ir kokia ji būtų. Čia jų be galo trūksta, o ypač neinstitucinių. Lietuvos meno situacijos bėda gana akivaizdi – trūksta žaidėjų. Rungtynės laimimos be konkurencijos. Po tuščią lauką besiblaškantys vieniši žaidėjai lengvai gali pasijusti nugalėtojais. „Tulips&Roses“ – ne išimtis. ŠMC ambicijų neskatina konkurencija, „Vartai“ ir kitos bandančios išsijudinti galerijos dažnai figos lapeliu paverčia posakį: „toks labai garsus menininkas(-ė)“. Valstybei priklausančios galerijos pluša kaip gali: jubiliejai, metinės parodos, suskrebenti pagal nomenklatūrai įkandamas ideologijas projektai. Nesakau, kad nėra gero meno ir gerų menininkų(-ių). Sakau, kad dar nėra parodų atsiradimo logikos. Galima kaip turguje kiekvieną vadinti genialiu ir niekiniu. Visiems ir viskam yra vietos. Lietuva meno srityje yra bene demokratiškiausia.

Visai nuoširdžiai džiaugiuosi naujos galerijos atsiradimu, kad ir kokia ji būtų, nes bus ne tik daugiau lankymo vietų ieškant siužetų menu besidomintiems skaitytojams, bet bus tenkinami dar vieno meno gerbėjų tipo poreikiai. Kiek galima susidaryti įspūdį iš pirmos parodos, orientuojamasi į konceptualų tarpdisciplininį meną bei paskutines meno madas. Toks mažasis ŠMC. Tačiau ar pirmo laipsnio asociacijos pavertimą daiktu jau galima išdidžiai pavadinti konceptualiu menu? Turiu galvoje parodoje vizualiai bene patraukliausiai atrodantį Arūno Gudaičio kūrinį „Menininko pirštai“ – USB informacijos talpykla, kuri kasdienėje kalboje vadinama „pirštu“, išoriškai ir paversta tikrovišku pirštu iš silikono. Beje, internete įvedus reikšminius žodžius pasirodo, kad kūrinys jau įgyvendintas ir plačiai parduodamas už 60 eurų (207 Lt). Galerijoje, turint galvoje meniškumą, jums reiktų sumokėti 400 litų. Tokių pat idėjų atsiradimas nesusitarus yra gana dažnas reiškinys ir nematau čia nieko smerktino, tik interneto figūravimą kalbant apie idėjas man teks paminėti, deja, dar ne kartą. Štai Gintaro Didžiapetrio darbas be pavadinimo „atranda“ kaimą pavadinimu „Konceptas“. Prieš gerus porą metų šio kaimo pavadinimo nuotrauka parazitiškai keliavo elektroniniais laiškais, o parodoje man išdidžiai pranešama, kad menininkas jį atrado. Et, tas vyrų noras atrasti ir užkariauti naujas žemes, kurį taip gerai aprašė Lucy Tatman straipsnyje „Nekaltybės reikalavimas: globalizacija ir (moteriškosios) nekaltybės produkavimas ir vartojimas“. Gerai, kad Didžiapetris neapsiribojo kaimo iškabos nuotrauka, o pasiūlė vietinio kelto veikimo garso įrašą. Dar viena su internetu susijusi įžvaga – SUPERFLEX grupės kūrinys „Nemokamas alus“ (2006). Buvo sukurtas laisvo naudojimo prekinis ženklas alui, taip, kaip yra prikurta nemokamos programinės įrangos. Čia jau galima kalbėti apie antikapitalizmo madą. Daugelis kūrinių yra tiesiog smagūs dalykėliai, panašūs į „Pravdos“ žurnaliuko akylo naršymo laimikių sąrašą, į kurį įtraukiami originalūs sprendimai, naudingi išradimai ir visokios keistenybės.

Šalia linksmojo naršymo objektų parodoje galima drąsiai išskirti mano jau minėtą tendenciją – madingasis antikapitalizmas. Tai yra pirkimo-pardavimo ir šiaip vartotojiškos kultūros logikos laužymas. Pavyzdžiui, Gabrielio Kuri plastikiniai maišeliai, už kuriuos reikia mokėti, nors šiaip prekybos centruose jie yra nemokami. Su tuo varganu maišeliu gaunate pirkimo čekį, nors realiai perkate tik pirkimo džiaugsmą. Arba Lesterio ir Malašausko sukurti standartiniai puodeliai su užrašu (be abejo, anglišku) „Tai ne mūsų arbatos puodelis“. Neva tapome pernelyg savininkiški ir truputis komunistinės nostalgijos, kai viskas yra visų, mums gali nuskambėti naujai. Tačiau kokia gali būti kalba apie antikapitalizmą, jei bendra ir galerijos, ir parodos idėja yra parduodamas menas, meno rinka? Nesakykite man, kad kapitalizmas čia niekuo dėtas.

Parodoje kūrinių, kuriuos labiau norėčiau vadinti pasiūlymais (sudarytas meniu su kainomis), yra net 40. Esant žaismingos nuotaikos, verta užsukti ir atrasti sau simpatiškiausius. Man vienas žaviausių projektų pasirodė Loris Gréaud beskoniai saldainiai, siūlantys skonio iliuziją. Taikli metafora, tinkanti ir pačiai parodai.

Lieka džiaugtis, kad Vilniuje yra nauja galerija, kad ir kokia ji būtų. Šioji pasirodė mėgstanti linksmintis. Nieko čia blogo, bet aš negaliu pasakyti, kad turėčiau savo mėgstamiausią galeriją Lietuvoje, nes naiviai tikiu, kad turint laisvę galima kalbėti apie svarbius dalykus.

Iš daugybės savo pažadų galerija užtikrintai vykdo vieną – čia užsukusiems iš tiesų kuo maloniausiai papasakojama, kas prie ko. Įdomu, kiek ilgam užteks to entuziazmo? Ilgalaikiai santykiai vis dėlto reikalauja daug kantrybės ir nuolatinių pastangų. Aš svajoju, kad galerija po pirmos paaugliškos nepriklausomybės etapo kurs savo veidą (bent jau atsisakys ŠMC kadrų) ir kad visi jų užmojai bei pažadai išsipildys.