Arbata kiškio lūpose

Greta Masoit (15 m.). „Kiškis ir keturios burtinininko skrybėlės“. 2007 m. T.J. Daunoros nuotr.

Pamenate Vytautės Žilinskaitės apysaką apie snaigę, kuri nesutirpo? Visos snaigės ištirpsta, kai tik prisiliečia prie žemės, o štai viena nenori sutirpti ir lieka gyventi žemėje... Tai pasaka apie laiką, kuris ėmė ir nepasibaigė. Artėjant lietuviškai vasarai, Vilniaus miesto centre, priešais buvusį „Vaikų pasaulį“, stikliniuose perregimuose kubuose apsigyveno Senis Besmegenis. Čia pat į praeivius žvelgia ir milžiniškas kiškis, iššokęs iš fokusininko skrybėlės ar ką tik atliuoksėjęs iš Lewiso Carrollo stebuklų šalies. Rudas meškutis mojuoja ranka, vietoje nenustygsta šokanti morka, mėlynu skėtuku pasipuošusi šypsosi japonė.

„Labiausiai mane žavi vaikų idėjos; pirmenybę visada teikiame lipdymo spontaniškumui, – sako po atviru dangumi nuo gegužės 10 d. vykstančios parodos sumanytoja, keramikos mokytoja Ona Grigaitė. – Pirmiausiai aiškinamės užduotį: sukurti vienintelį nepakartojamą arbatinuką su puodeliu. Niekur nematytą negirdėtą, kuris nustebintų.“

Paroda „Arbatinukas ir puodelis“ yra vienus metus trunkančių keramikos pamokų, vykstančių dailės mokykloje Naujojoje Vilnioje, rezultatas. Ankstesnės šios J. Vienožinskio dailės mokyklos filialo jaunųjų keramikų parodos būdavo dedikuotos vasario 16-ajai. Parodoje „Arbatinukas ir puodelis“ natūraliai nebelieka politinių aktualijų refleksijų. Šį kartą pristatoma 14 keraminių kompozicijų – 14 jaunosios kartos pasakojimų, kuriuose vaikystės pasakų motyvai įpinami į kasdienybės ritualus. Visi keramikos darbai – niuansuoti, charakteringi, žaižaruojantys spalvomis ir idėjomis, o kartu išsaugantys dailiosios keramikos mene užkoduotą funkcionalumą. Arbata juk ne tik šildantis, gydantis gėrimas, tai ir bendravimo būdas. Įgyvendindami pasirinktą užduotį vaikai dažniausiai pasirenka mums neįprastą, netradicinę arbatinuko ir puodelio formą. Arbata pilama iš kiškio lūpų, oranžinėmis dėmelėmis išmarginto dramblio straublio (R. Kundrotaitė, 16 m., „Drambliukas“, 2007) ar mojuojančio meškiuko letenėlės (J. Lukašenko, 13 m., „Meškiukas uogautojas“, 2008); geriama iš gramofonų (V. Rudenia, 16 m., „Morkos ir gramofonai“, 2008), burtininko skrybėlių. Tradicinės formos indai, išlipdyti besmegeniais (J. Usevič, 13 m., „Besmegenis“, 2008) ir vyšnių uogomis (A. Dilytė, 13 m., „Japonė su vyšniom“, 2008), žavi savo spalvingumu ir spalvų deriniais. Arbatinukas ir puodelis pakartoja vienas kitą (K. Tamulis, 17 m., „Žuvis ir žuveliukas“, 2007), yra susiję vienas su kitu siužetiškai (G. Masoit, 15 m., „Kiškis ir keturios burtininko skrybėlės“, 2007) ir lipdybos būdu bei spalvų sinchronizmu.

Nuosekliai dirbanti jauna mokytoja Ona Grigaitė, pristatydama jaunųjų kūrėjų darbus viešumoje, siekia megzti dialogą tarp kūrėjų ir visuomenės. Ir nesvarbu, kad galbūt ne visi mokiniai ateityje taps didžiais menininkais. Svarbu, kad šie jaunosios kartos atstovai jau atrado kūrybą kaip savasties išraiškos formą, viešą ir atvirą savistabos procesą. Vaikų kūrybinė veikla, nenukreipta į didžiųjų gyvenimo tiesų ir prasmių paieškas, organiškai įsilieja į miesto mozaiką.

Trečioji Onos Grigaitės mokinių vaikų paroda pirmą kartą vyksta viešoje erdvėje. Tai erdvė, kuri nereikalauja ypatingų pranešimų ar laikysenos, joje tiesiog galima būti savimi. Čia prisėdus, besišnekučiuojant, praeinant, stabtelint, atidžiau pažvelgiant, neįkyriai ir paprastai dėliojamos prasmės. Miesto ritmų eilėse suskamba dar viena melodija. Neįpareigojanti, bet nepaprasta. Sugalvotos vaikų istorijos atsispindi stiklinėse vitrinose ir skleidžiasi miesto erdvėse, nešdamos lengvą arbatos kvapo šleifą.