Meilė, cigaretės ir seksas

„Meilė ir cigaretės“

Sekmadienį įsijungiau LNK pasižiūrėti „Sidabrinių gervių“ ceremonijos. Manau, dėsninga, kad kino premiją lietuvių kinematografininkams sugalvojo teikti ne į klanus ir klanelius susiskirstę, vieni su kitais nuolat kariaujantys lietuvių kino kūrėjai, o nacionalinį kiną mylintys ir jo ateitimi susirūpinę televizininkai. Kinematografininkai savo metinę premiją teikia užsidarę LTV bufete, „Sidabrinės gervės“ sugebėjo sudominti visą margai geltoną lietuvių žiniasklaidą. Be abejo, kiekvienam savo, tad į plačias televizijos mases orientuotas renginys negalėjo apsieiti be raudono kilimo ir laukimo kančias išgyvenančių nominantų. Bet neišsipildė mano „lūkesčiai“ išgirsti Ciciną, Valinskienę ir Mikutavičių. Tiesa, Mikutavičius sėdėjo salėje ir net sukūrė finalinį (deja, nelabai vykusį) kinematografininkų himną, bet skoningai režisuota ceremonija sugebėjo išvengti duobių. (Pasak žinovų, palyginti su šiųmečių „Auksinių scenos kryžių“ teikimu, „Sidabrinių gervių“ ceremonija pasižymėjo itin geru skoniu.) Dainos iš lietuviškų filmų sulaukė naujų aranžuočių ir atlikėjų, nors nelabai supratau, kam prireikė banalaus ir didaktiško lietuviško hiphopo. Vakaro vedėjai Nelė Savičenko ir Vladas Bagdonas su sveiko humoro doze perteikė akivaizdžiai ne kino žmogaus jiems parašytą tekstą. Beveik visi „gervių“ teikėjai taip pat išlaviravo tarp akimirkos svarbos ir savo retorinių sugebėjimų. Nors ir paprasto lietuviško seksizmo nebuvo išvengta: saksofonistas Ovidijus Vyšniauskas prisipažino, kad jam ypač malonu teikti prizą moteriai. (Matyt, vyrai jam kelia pasišlykštėjimą.) Nuo provincijos nepabėgsi. „Sidabrinės gervės“ yra tokios, kokie esame mes. Svarbu, kad buvo neužmiršti lietuvių kiną sukūrę žmonės – operatorius Jonas Gricius, režisierius Marijonas Giedrys ir aktorius Donatas Banionis. Ceremonijoje triumfavo jaunosios ir viduriniosios kartos kūrėjai. Tai akivaizdu pažvelgus į laureatus. Su jais siejama ne tik lietuvių kino dabartis, bet ir ateitis. Manau, didelis „Sidabrinių gervių“ privalumas, viena vertus, yra tas, kad apie naująjį lietuvių kiną sužinojo ne tik renginio globėjas Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, bet ir daugybė žiūrovų visoje Lietuvoje. Deja, jų tas kinas vis dar nepasiekia. Bet nors pasiekė žinia, kad toks kinas yra ir kad jis pasakoja ne tik apie nereikalingus žmones. Aišku, visada atsiras ką tobulinti, bet už idėją ir jos įgyvendinimą „Sidabrinių gervių“ rengėjams reikia padėkoti.

Ateinančią savaitę renginių taip pat nepristigs. Gerą kiną galite pradėti šią vasarą pamiršti ne tik kino teatruose, bet, įtariu, ir per televiziją. Iš LTV jį išstūmė (ir, matyt, ilgam) futbolas, kitos televizijos jau pradeda „agurkų sezoną“. Tad mūsų dažniausiai laukia ne vieną kartą kartoti, vidutiniški ir visai blogi filmai. Priminsiu tik apie kelias išimtis ar dar iki šiol nerodytus filmus.

Pernai sukurtas Johno Herzfeldo „Bobio Z. mirtis ir gyvenimas“ (LNK, šįvakar, 6 d. 22.15) pasakoja kine jau ne kartą matytą istoriją apie pasisavintą svetimą tapatybę. Kalinys Timas (Paul Walker) tai padaro ne savo noru – narkotikų skyriaus agentas (Laurence Fishburne) jam siūlo laisvę už tai, kad kurį laiką Timas apsimetinės narkotiku mafijos bosu. Bobis Z. mirė, o Timas yra tarsi jo dvynys. Kalinys greitai įsijaučia į vaidmenį, tačiau netrukus planas ima griūti ir Timas yra priverstas bėgti...

Seno kino gerbėjų šįvakar laukia kadaise labai vertintas, 1966 m. pasirodęs Basilo Deardeno „Chartumas“ (LTV2, 6 d. 19.15). Jo veiksmas nukelia į XIX a. pabaigą, kai fanatiškas Sudano lyderis Muhammadas Ahmadas (Laurence Olivier) susidorojo su britų įgula ir pradėjo žygį į strategiškai britams svarbų Sudano miestą Chartumą. Britų vyriausybė įvesti ten taikos pasiuntė garsų generolą, kelių karų didvyrį Charlesą George’ą Gordoną. Filmas pasakoja apie britų politikos peripetijas jiems labai svarbiuose Artimuosiuose Rytuose, apie santykius su arabais. Bus proga pamatyti, ar kas pasikeitė per tuos pusantro šimto metų. Bet, atvirai sakant, man įdomiau išvysti vieną didžiųjų Holivudo aktorių – neseniai mirusį Charltoną Hestoną. Jis vaidina generolą.

„Tykusis amerikietis“

Vienas svarbiausių JAV pilietinio karo įvykių buvo Alamo apsiaustis. Apie mūšį prie Alamo, kurio niekaip negalėjo pamiršti vienas „Tvin Pykso miestelio“ personažų, pasakoja legendinio aktoriaus Johno Wayne’o 1960 m. filmas „Alamas“ (LTV2, 7 d. 18.50). Iš pradžių filmą turėjo režisuoti kita legenda – Johnas Fordas. Bet jis netrukus filmavimo aikštelėje pasijuto nereikalingas.

Senienų mėgėjus, be abejo, nudžiugins Josepho L. Mankiewicziaus „Tykusis amerikietis“ (LTV2, 8 d. 19 val.). Mankiewiczius ekranizavo vieną geriausių anglų rašytojo Grahamo Greeno romaną 1958 metais. Pagrindinius vaidmenis šiame pasakojime apie naivų amerikietį, kuris 6-ojo dešimtmečio pradžioje atvyksta į Indokiniją ir įsimyli gražią vietnamietę – patyrusio žurnalisto meilužę, sukūrė Audie’s Murphy ir Michaelas Radfordas. Rytų grožio kanonai tada dar buvo svetimi Holivudui, todėl vietnamietę suvaidino italė Giorgia Moll. Beje, ekranizacijų entuziastams siūlau palyginti šį filmą su 2003 m. Philipo Noyce’o „Tykiuoju amerikiečiu“, kuriame pagrindinius vaidmenis kūrė Michaelas Caine’as ir Brandonas Fraseris. Bet geriausia, žinoma, dar prisiminti romaną, kuris kadaise buvo išleistas ir lietuviškai. Nereikės jokio futbolo.

Geriausią kąsnelį palikau pabaigai. LNK „Snobo kinas“ (12 d. 22.30) parodys „Meilę ir cigaretes“. „Hollywood Reporter“ rašė, kad po šio filmo nesinori išeiti iš kino teatro. Filmą režisavo aktorius Johnas Turturro. Aš susižavėjau šiuo aktoriumi žiūrėdamas brolių Coenų „Bartoną Finką“, kur jis suvaidino pažangų dramaturgą, patekusį į siaubingus Holivudo labirintus. Broliai Coenai yra ir Turturro filmo prodiuseriai.

„Meilė ir cigaretės“ – tai muzikinis filmas. Jis pasakoja istoriją apie geraširdį pavyzdingą vyrą ir tėvą Niką („Sopranų“ mafijozas Jamesas Gandolfini). Jis labai myli savo žmoną Kiti (Susan Sarandon), bet negali atsispirti plėšrios Tulos (Kate Winslet) vilionėms. Tačiau kas iš tikrųjų yra meilė, Nikas supras tik tada, kai taps neištikimas žmonai. Tula ir Kiti niekaip negalės pasidalyti Niku, todėl filmo herojų jausmų sąmyšio dalyviais taps jų draugai ir... priešai. Visą tai lydės Jameso Browno, Janis Joplin, Engelberto Humperdincko, Tomo Joneso ir Bruce’o Springsteeno dainos.

Turturro prisipažįsta, kad filmo sumanymas gimė filmuojant „Bartoną Finką“. Jis sako: „Meilę ir cigaretes“ galėčiau pavadinti darbininkų klasės opera. Kai žmonės neturi pinigų, jie pabėga į muziką, panašiai kaip į maldą. Gyvenimas nėra nei komedija, nei tragedija, nei miuziklas, bet visi tie elementai kartu yra mūsų kasdienės patirties dalis. Pasak Aristotelio, drama turi turėti siužetą, personažus, sumanymą, poeziją, muziką ir šokį. Aš prie viso to dar pridėjau seksą.“

Jūsų – Jonas Ūbis