Kinas

Kankinti ar nekankinti

Nauji filmai: „Pagrobti ir perduoti“

iliustracija

Filmo „Pagrobti ir perduoti“ („Rendition“, JAV, Pietų Afrikos Respublika, 2007) scenarijų Kelley Sane’as sumanė parašyti po ilgos ir audringos diskusijos apie mažai žinomą, bet amerikiečių valdžios vis dažniau taikomą „ypatingą pabėgėlių išdavimą“ (rendition). Tai leidžia amerikiečiams grobti kitų šalių piliečius, esą keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui, juos sulaikyti ir tardyti slaptuose kalėjimuose, įkurtuose už JAV ribų. Filmo prodiuseris Steve’as Golinas yra įsitikinęs, kad „Pagrobti ir perduoti“ atskleidžia abi medalio puses: „Ko gero, absoliuti dauguma mūsų sutiktų, kad neišvengiamos grėsmės, galinčios nusinešti tūkstančius žmonių gyvybių, situacijoje vienas iš būdų gauti informaciją yra panaudoti neteisėtas prievartos priemones. JAV istorijoje pasitaikė atvejų, kai karo ir grėsmės akivaizdoje valdžia pamiršdavo apie pilietines laisves. Manau, filme analizuodami šią temą parodome, kad Ženevos konvencijos yra pagrįstos ir kad reikia saugoti žmogaus teises, nes būtent tai ir leidžia funkcionuoti visuomenei. Pamiršdami apie tai, pasukame blogu keliu.“

Golinas iškart prisiminė režisierių Gaviną Hoodą, kuris 2005 m. buvo apdovanotas geriausio užsienio filmo „Oskaru“ už filmą „Tsotsi“. Tai buvo jaudinantis pasakojimas apie šešias jauno žiauraus nusikaltėlio, veikiančio Johanesburgo Soveto kvartale, dienas. Filmo herojus turi pasirūpinti vaiku, atsitiktinai pagrobtu kartu su automobiliu. Golinas sako, kad kilęs iš Pietų Afrikos režisierius yra susidūręs su įvairiomis politinėmis situacijomis: „Jis užaugo atmosferoje, kuri yra labiau prisodrinta politikos nei daugumos amerikiečių. Pamaniau, kad jis jautriau suvoks būsimo filmo temą. Kai kurie jo paties draugai išnyko be pėdsakų.“

Taip susiklostė, kad Hoodas tuo metu žvalgėsi įdomios temos, kuria galėtų debiutuoti amerikiečių kine. Jis sako: „Kai ieškau projekto, vadovaujuosi dviem kriterijais, kuriuos turi atitikti būsimas filmas. Pirmiausia filmas turi prikaustyti žiūrovą prie ekrano ir užtikrinti jam pramogą. Manau, kad didieji filmai palieka po savęs kažką, apie ką galima pasikalbėti ir jam pasibaigus. Nuo „Pagrobtų ir perduotų“ scenarijaus buvo sunku atsitraukti. Tai buvo trileris, bet kartu filmas vertė susimąstyti apie gilius ir sunkius klausimus, į kuriuos nėra paprastų atsakymų. Pamenu, perskaitęs scenarijų kelias dienas galvojau, kaip viską suprasti.“

Viena pirmųjų bėdų, su kuria susidūrė režisierius, buvo scenarijaus daugiasluoksniškumas, nes, pasak Hoodo, „iš tikrųjų susidūriau su susipynusiomis keturių ar penkių trumpametražių filmų istorijomis. Vienas didžiausių iššūkių buvo pasiekti kiek įmanoma didesnio emocinio poveikio ir perteikti siužetą per trumpiausią laiką, kad žiūrovai nepradėtų nuobodžiauti“.

Režisieriui pritaria ir Jake’as Gyllenhaalas, filme suvaidinęs CŽV analitiką: „Filmo gamyba nepriminė kitų filmų, kuriuose esu dalyvavęs. Man atrodė, kad Maroke nufilmuoti kadrai – tai atskiras filmas, nors iš tikrųjų tai tik menka didesnės dėlionės dalelė. Manau, tik pasižiūrėjęs baigtą filmą įsitikinsiu, ar Gavinui pavyko sujungti visus elementus į vientisą kūrinį.“ Režisierius dirbo kartu su scenaristu ir prieš prasidedant filmavimui: „Kai pirmąkart perskaičiau Kelley scenarijų, pagalvojau, kad jo geniali struktūra. Filmo pabaigoje įvyksta visiškai netikėtas žiūrovui veiksmo posūkis. Todėl mes su Kelley nekūrėme siužeto, bet ieškojome ritmo ir tempo. Į pusiausvyrą pažvelgėme kaip teisininkai. Ar pateikiame argumentų, esą kankinimus būtina naudoti, ir kontrargumentų prieš jų naudojimą? Ar tie argumentai yra lygiaverčiai? Tačiau nei aš, nei Kelley nenorėjome sufleruoti žiūrovams, ką jie turėtų manyti.“ Jis tęsia: „Manau, kad viena Vakarų visuomenių, ir ypač amerikiečių, bėdų yra ta, kad mums sunku susitaikyti su kankinimais. Mes jų nenaudojame. Tačiau žmonių požiūris yra toks: „Jei jau be kankinimų neįmanoma apsieiti, paprasčiausiai nenoriu nieko apie tai žinoti.“ Iš čia ir atsirado kankinimų perkėlimo už šalies ribų koncepcija, esą jei jau tos šalys kasdien ir taip taiko kankinimus, tai tegu juos ir tęsia. Tai lyg moralinis pasiteisinimas. Tačiau tai, kad žmogus tarsi atsiriboja, nereiškia, kad jis nesiangažuoja. Kitas klausimas, ar kankinimai yra veiksmingi. Tai akivaizdu daugeliui karo teisininkų, FTB, CŽV agentų... tik ne man. Daugeliui kankinimuose dalyvaujančių žmonių aišku, kad žvalgybos požiūriu rezultatai silpni. Gauta informacija dažnai melaginga, nes žmogus, iš kurio ji gaunama, yra mirtinai išsigandęs ir nori, kad kankinimai kuo greičiau pasibaigtų. Toks žmogus pasakys viską, ko iš jo laukia.

Viena iš didžiausių filmo sėkmių buvo faktas, kad filmavimo grupę sudarė iš viso pasaulio kilę žmonės. Grupės narių diskusijos apie filme keliamus klausimus buvo nuostabios, nes galėjau stebėti tų žmonių raidą ir vis augantį savitarpio supratimą, tai, kad jiems vis labiau patiko būti kartu. Viliuosi, filmas mums primins, kad visi turime savo emocinių bėdų ir poreikių. Mane erzina, kai žmonės nori diskutuoti apie tai, kas juos skiria, užuot skyrę pakankamai daug laiko tam, kuo mes panašūs.“

Parengta pagal reklaminę filmo medžiagą.