Muzika

Kitoks polėkis

Fredy Kempfas skambina Rachmaninovą

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
K. Sereikaitės nuotr.

Spalio 17 d. laikraščio „Respublika“ informaciniame straipsnyje „F. Kempfas – fortepijono žmogus juodais drabužiais“ skaitome: „30 metų Fredy Kempfą kritikai vadina vienu įsimintiniausių naujosios eros pianistų, nors jis pats save laiko moderniu žmogumi, turinčiu senojo pasaulio dvasią.“ Toliau įdomiai aprašomos 1998 m. Maskvos Tarptautinio P. Čaikovskio pianistų konkurso batalijos – rusų publika, žiniasklaida piktinosi žiuri sprendimu skirti šiam juos sužavėjusiam 21-erių metų britui tik trečiąją vietą; pabrėžta, kad pirmoji premija atiteko profesoriaus Sergejaus Dorenskio auklėtiniui Denisui Matsujevui, nors daugelis komisijos narių buvo susitarę su Rusijos Kultūros ministerija dėl papildomo prizų fondo, taigi buvo galimybė pirmąjį prizą padalyti perpus. Be to, žiuri nariai apkaltinti šališkumu, nes keturios iš aštuonių prizinės vietos buvo paskirtos būtent S. Dorenskio mokiniams. Kaip dažnai nutinka, tai sukėlė ne tik didžiulę pasipiktinimo bangą, bet ir padidino simpatijas „nukentėjusiam“ F. Kempfui. Straipsnyje rašoma, kad šio pianisto populiarumas „buvo lyginamas su pritrenkiančia amerikiečių pianisto Vano Cliburno, sensacingai šį konkursą laimėjusio 1958 m., sėkme“. Tada tik nepaliaujamų publikos reikalavimų skirti pirmąją vietą būtent jam dėka žiuri buvo priversta nusileisti.

Pianistas gimė 1977 m. Londone. Pirmąkart koncertavo būdamas ketverių (!) metų Folkestono bažnyčioje. Išgarsėjo 1992 m. laimėjęs BBC geriausio jaunojo metų muzikanto konkursą, kuriame skambino S. Rachmaninovo „Rapsodiją Paganini tema“. Matyt, F. Kempfas mėgsta šio kompozitoriaus muziką, nes Maskvos P. Čaikovskio konkurse jis atliko S. Rachmaninovo Antrąją sonatą, apie ką George’as W. Loomisas 1999 m. „International Herald Tribune“ rašė, kad tai prilygo „seisminiam įvykiui... fortepijonas gaudė tarsi gigantiškas karilionas, skambėdamas pritvinkusiomis krintančiomis garsų kekėmis“.

Pastaruosiais metais pianistas koncertavo žymiausiose Europos, Japonijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Rytinės Azijos ir Australijos salėse, grojo su simfoniniais orkestrais, surengė rečitalius. Jis atliko visus L. van Beethoveno fortepijoninius Koncertus su Karališkuoju filharmonijos orkestru (dirigavo Daniele Gatti). 2001 m. F. Kempfas pelnė geriausio jaunojo Anglijos klasikinės muzikos atlikėjo prizą „Classical Brit Awards“. Jo įrašus leidžia kompanija „BIS Records“. 2006 m. jis studijoje įgrojo J.S. Bacho albumą. Iš koncertų salių įrašyti L. van Beethoveno, F. Chopino, F. Liszto, S. Prokofjevo, S. Rachmaninovo, R. Schumanno fortepijoniniai koncertai.

Vilniaus klausytojams Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 20 d. F. Kempfas pateikė S. Rachmaninovo Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 c-moll, op. 18, savo versiją. Jo traktuotėje būtent ir vyravo jaunatviškas veržlumas, tarytum karštligiškas aktyvumas kulminaciniuose epizoduose. Susidarė įspūdis, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Juozas Domarkas), kuriam dėmesingai ir jautriai dirigavo Robertas Šervenikas, kokybiškai, nuoširdžiai, gražiu sodriu garsu, ilgomis plačiomis linijomis, išraiškingai grojo gilaus turinio S. Rachmaninovo muziką, o pianistas iš visų jėgų bandė įpinti savo fortepijoninę partiją į šį darnų ansamblį. Tačiau šio jauno, turinčio jau suformuotą atlikimo stilių, grindžiamą staigiais dinaminiais proveržiais ir tempo pagreitėjimu, pianisto pastangos atrodė ne visai kokybiškos. Trūko garso sodrumo, skambumo, tikro įsigilinimo į šios romantiškos muzikos stilių. Net Koncerto pradžia – solisto arpeggio – neatrodė įspūdingai, nes trūko garso gilumos, ryškesnės dinamikos. Matyt, žinodamas, kad jo sąlytis su fortepijonu – per gležnas, artistas stipriai akcentavo atskirus garsus, bet nuo to rezultatas nepasidarė geresnis. Susidarė įspūdis, kad mažoka ne tik garso, t.y. pirštų stiprumo, bet ir dvasinių jėgų. Gal ir orkestras gožė savo sodriu skambesiu šio tikrai ne rusiškos fortepijono mokyklos atstovo atliekamą partiją. Vietoje plačių, ilgų linijų staiga greitėdavo tempas, ir pianistas karštligiškai stengdavosi kuo aštriau ir įtempčiau paskambinti atskirus epizodus. Dėl to nebuvo monumentalumo, laisvai alsuojančių melodijų įspūdžio. Pritrūko garso gilumos ir įdomesnio muzikavimo Koncerto II dalyje, Adagio sostenuto, III dalyje Allegro scherzando, kur, atrodė, svarbiausia – skambinti kuo greičiau ir trapiau. Reikia pasakyti, kad pianistas labai saikingai naudoja dešinįjį pedalą, dėl ko garsas taip pat trumpiau tęsiasi.

Publika buvo sužavėta, girdėjosi daug šiuolaikiškai „ūkaujančių“ jaunų balsų. F. Kempfas mandagiai dėkojo publikai, nė karto nenusišypsodamas. Bisui trapiai, tvarkingai paskambino F. Chopino Etiudą Nr. 1 As-dur, op. 25. Reikia tikėtis, kad publikos labai mėgstamas artistas, būdamas nepaprastai darbštus, turintis daug gerų savybių, nuolat parengiantis viešam atlikimui daugybę solidžių kūrinių, sustiprins savo grojimo techniką, dar labiau įsigilins į kūrinių prasmę ir be jaunatviško polėkio įgaus ir kitų įdomių bruožų.

Beje, š. m. spalio 17 d. taip pat Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru grojo mūsų klausytojams jau pažįstamas pianistas ir dirigentas iš Airijos Barry Douglasas, kuris nuostabiai grakščiai, šviesiai, žaižaruojančiai paskambino W.A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 12 A-dur, KV 414. Tai, kad pats ir dirigavo orkestrui, netrukdė laisvai ir puikiai skambinti fortepijonu.

Spalio 20 d. koncerto pradžioje orkestras įspūdingai pagriežė G. Rossinio operos „Vilhelmas Telis“ uvertiūrą. Ypač jautriai ir nuotaikingai nuskambėjo violončelių atliekamas lyrinis prologas, švariai ir pakiliai – audros epizodas, profesionaliai ir skoningai – temperamentingas finalas. Kiek prailgo Carlo Nielseno Simfonija Nr. 1, g-moll, op. 7, FS 16 (Lietuvoje atlikta pirmą kartą). Nors dirigentas R. Šervenikas energingai vadovavo orkestrui, nelabai įdomi, ne itin charakteringa ar įsimenanti šios Simfonijos muzika nesuteikė daug džiaugsmo (tarp dalių vis bandančiai ploti publikai, atrodo, viskas patiko).

Po 13 metų pertraukos lapkričio 13–25 d. LNSO vėl pasirodys Didžiosios Britanijos salėse, besidriekiančiose nuo Londono, Kembridžo ir Sautendo iki Bredfordo, Darbio ir Midlsbraso. Su dirigentu R. Šerveniku ir pianistu F. Kempfu orkestras surengs net 12 koncertų. Reikia tikėtis, kad šie koncertai pradžiugins klausytojus, nes orkestras dabar puikiai skamba, sugeba lanksčiai ir virtuoziškai griežti, o R. Šerveniko profesionaliai, tvirtai vadovaujamas gali suteikti daug malonių įspūdžių.