Pelenės žaidimai ties pavojinga riba

„Krištolinė pasaka“

Vilniaus teatre „Lėlė“ svečių iš Maskvos teatras „TriLika“ parodė pagal klasikinę pasaką „Pelenė“ sukurtą kamerinį lėlių vaidinimą „Krištolinė pasaka“. Parodė ir paliko prieštaringą įspūdį: nustebino originalūs scenografiniai sprendimai, jauki ir dramaturgiškai taikli muzika, tačiau šiek tiek nuvylė užgožusi lėles aktorių vaidyba.

Šį spektaklį kūrė tarptautinė komanda: scenarijų parašė ir vaidinimą režisavo Ewa Piotrowska (Lenkija), scenografiją sumąstė Julija Skuratova, muziką kūrė Snieguolė Dikčiūtė (Lietuva), o choreografiją, judesių plastiką – Svetlana Bandaletova (Rusija). Vaidino aktoriai Viktoras Dragunas ir Jelena Martynova. Beje, informaciniame tekste apie spektaklį parašyta, kad „aktoriams V. Dragunui ir J. Martynovai tai pirmas tarptautinis spektaklis. Jiems nauja tai, kad vaidinama be žodžių, animuojant daiktus.“ Ir iš tiesų, spektaklis beveik be teksto, Pelenės istorija pasakojama pantomimos, judesio plastikos ir lėlių animacijos priemonėmis.

„Krištolinėje pasakoje“ Pelenės nuotykių istorija gimsta iš paraleliai vaizduojamos vyro ir moters – žmonių – santykių linijos. Vienišą, liūdinčią prie siuvinių Martynovos heroję (deromantizuotą, buitišką šių laikų „pelenę“) išbudina iš žiūrovų eilės pakilusio Draguno vaidinamas Vyras. Įvairiausi objektai, daiktai pamažu pradeda virsti lėlėmis ir nedidelėmis dekoracijomis – žaisdamas lėlėmis Vyras stengiasi pradžiuginti nusiminusią ir apie vedybas svajojančią Moterį. Galiausiai žaidimas tampa tikrąja pasaka, suaugę veikėjai „įsijaučia“. Tačiau per didelis personažų įsijautimas neprideda žiūrovus jaudinančio gyvumo iliuzijos: Vyro ir Moters jausmus, charakterių bruožus aktoriai bando perteikti ne lėlės plastika, bet aktorine vaidyba – išraiškinga mimika, iliustratyviais kūno judesiais ir demonstratyviomis pozomis. Lėlės tuo tarpu tampa tik pasakų personažų reprezentaciniais ženklais: jei rankoje daiktas – suprask, tai veikėjas. Trūksta subtilesnio aktorių santykio su lėle, erzina veikėjų ryšių iliustratyvumas, atliekamų aktorių veiksmų buitiškumas. Tiesa, šmaikšti ir gyva Pelenės, Pamotės ir įseserių suknelių matavimosi scena: trumpi nepasitenkinimo šūksniai, intonuojami Draguno veikėjo, sukuria įdomų ir juokingą pikčiurnų šaržą.

Šio spektaklio lėlių animavimo principas panašus į „Muzikinės dėžutės“ daiktų teatro principą, kur dailininkė Skuratova lėles taip pat sukūrė iš atskirų daiktų ir jų detalių. Tačiau jei lygintume „Muzikinės dėžutės“ ir „Krištolinės pasakos“ lėles, tai antrosios daug smulkesnės, miniatiūrinės ir, beje, dėl to sunkiau pasiduodančios teatriniam veiksmui. Rūmų puotoje susirinkusių dvariškių personažai – įvairios stiklinės taurelės ir grafinai su dekoratyviomis „žmogučių“ galvelėmis. Tad nenuostabu, kad aktoriai pasakos personažus kuria ne pasitelkę lėles, bet aktorinę vaidybą. Kita vertus, kūrybingas lėlių teatro aktorius ir pagaliui suteiks gyvybės. O čia, deja, estetiškai gražios ir teatrališkai skambios lėlės pasimeta tarp aktorių kūnų, vizualiai užgožiamos – dėl greito veiksmo ir lėlių personažų konstravimo kaitos tempo net ne visada pavyksta įsižiūrėti į mažesnius daiktus scenoje. O norėtųsi, kad krištoliniai pasakos veikėjai scenoje gyventų.

Fragmentiška Vyro ir Moters santykių drama, regis, turėjo tapti konceptualia spektaklio potekste. Taip galima manyti, nes finale, laimingai pasibaigus „sužaistai“ pasakai su visomis tam priderančiomis Pelenės ir Princo vestuvėmis, Draguno Vyras atsitokėja supratęs, kad sentimentalioji Moteris tarsi tikra Pelenė tikisi dėmesio ne tik žaidžiant pasakėles, tad deda į kojas – pažaidė pelenes ir princus, ir užtenka. Tačiau ši idėja praplaukia paviršiumi, greitai ir neskausmingai. Lyg ironiškas šypsnis.