Muzika Rašau tai, kas man įdomuPokalbis su Onute Narbutaite apie „kranto upės simfonijos“ premjerą „Varšuvos rudens“ festivalyje
Iš 11 lietuviškų šių metų „Gaidos“ festivalio premjerų vienintelis Onutės Narbutaitės kūrinys nėra „Gaidos“ inicijuotas. „Krantas upė simfonija“ sukurta garsaus lenkų šiuolaikinės muzikos festivalio „Varšuvos ruduo“ užsakymu, ten šį rugsėjį ir įvyko kūrinio premjera. Apie kūrinį ir festivalį O. Narbutaitę bei muzikologę Audronę Žiūraitytę LR „Klasikos“ laidoje „Muzikinis pastišas“ kalbino Beata Baublinskienė. Ar „kranto upės simfonijos“ pavidalą kaip nors lėmė kūrinį užsakiusio „Varšuvos rudens“ aplinka, galbūt festivalis formulavo savo lūkesčius? Onutė Narbutaitė: Jokių specialių pageidavimų nebuvo. Manau, kad festivalis žino, kam užsako, ir niekada neturi jokių specialių pageidavimų. Jis nori būtent to kompozitoriaus muzikos, tokios, kokia ji yra. Aš niekada negalvoju, kaip prie ko nors prisitaikyti, juolab kad ir neaišku, prie ko turėčiau. Pavyzdžiui, šiuo atveju visiškai nežinojau koncerto, kuriame skambės mano kūrinys, konteksto, ir patys užsakovai jo dar nežinojo. Tiesiog rašiau tai, kas man buvo įdomu. Pastaruoju metu daug dirbau su simfoniniu orkestru, o rašant vieną kūrinį gimsta idėjos kitam. Bandžiau jas realizuoti. Šis kūrinys neturi „festivalinio apskaičiavimo“ ovacijoms, kaip kad daro kai kurie kompozitoriai. W. Lutosławskis yra sakęs, kad kūrinio pradžia gali būti ne ypač ryški, o akcento reikia pabaigoje. Mano kūrinio dramaturginis sprendimas yra atvirkštinis, truputį kitoks, kadangi viskas prasideda intensyvia eiga ir paskui jis darosi vis labiau intravertiškas, muzika tarsi užsisklendžia savyje. Įdomu, kad visiškai netyčia šiek tiek pataikiau į šiuo metu Lenkijoje vyraujantį skonį. Po koncerto tie, kuriems patiko mano kūrinys, klausė, ar aš naudoju spektrinės analizės metodą. Po „Trijų Dievo Motinos simfonijų“ atlikimo Krokuvoje vienas jaunas kompozitorius manźs to paties klausė. Aš šito metodo nenaudoju, tačiau daug dėmesio skiriu harmonijai, todėl savaime susidaro toks efektas. Šią jiems kilusią asociaciją supratau kaip komplimentą, kadangi tai dabar imponuoja lenkams. Kaip festivalio kontekste nuskambėjo naujasis Onutės Narbutaitės kūrinys? Audronė Žiūraitytė: Apskritai buvome truputį nustebinti festivalio atidarymo koncerto, kuris vyko klasikinėje erdvėje – Filharmonijoje. Ir kituose koncertuose truputį trūko legendinės „Varšuvos rudens“ atmosferos, ir klausytojų nebuvo daug. O štai koncertas, kuriame skambėjo Onutės kūrinys, vyko koncertinėje Lenkijos radijo studijoje, puikios akustikos salėje, ir čia tikrai pasijutau esanti „Varšuvos rudeny“. Ore tvyrojo premjerų laukimo atmosfera, nes visi šiame koncerte skambėję kūriniai buvo užsakyti specialiai šiam festivaliui. Tai, matyt, ir lėmė tokį didelį susidomėjimą; teko girdėti, kad ne visiems į šį koncertą pavyko gauti bilietus. Onutės kūrybą stebiu seniai ir galiu pasakyti, kad nenusivyliau šiuo naujausiu jos kūriniu, priešingai – stebina jos sugebėjimas visą laiką atnaujinti savo vaizduotę, surasti naujų sprendimų, kartu išlikti savimi ir būti atpažįstamai. Manau, kad šį kartą kompozitorė sprendė labai sunkų uždavinį, nes rašė simfoniją. Šiuolaikinėje muzikoje yra daug kūrinių, kuriuos kompozitoriai be didesnių skrupulų pavadina simfonija ar kuo nors, susijusiu su simfonizmo sąvoka, bet išgirdę tuos kūrinius nusiviliame. Galbūt mūsų atmintyje yra išsikristalizavęs simfonizmo ir simfonijos archetipas. Jis gali būti modernizuojamas, bet turi turėti tas archetipines atramas, kurios būtinos simfoniniam kūriniui. Būtent tuo pasižymi Onutės kūrinys – tai „tikra“ simfonija pagal savo turinio gylį, vientisumo koncepciją, niuansuotą, nelabai ryškią kontrastų dramaturgiją, kuri kitoje interpretacijoje gali būti dar ryškesnė. Koks šiandien yra „Varšuvos ruduo“, vykęs jau 50 kartą? O. N.: Man gana sunku lyginti su ankstesniais, nes niekada į šį festivalį nevažiavau kaip piligrimė, vien tik klausytis koncertų. Kadaise į vieną pirmųjų festivalių taip važiavo mano mama (muzikologė Ona Narbutienė, – aut. past.). Tuomet „Varšuvos ruduo“ Lietuvoje buvo tikra legenda, ten skambėjo ta muzika, kurios nebuvo įmanoma išgirsti Vilniuje ar Maskvoje. Man atrodo, kad „Varšuvos ruduo“ iš kitų Europos festivalių išsiskiria tuo, jog turi tarsi dvi linijas. Vienoje daug dėmesio skiriama lenkų muzikai. Beje, šių metų festivalis pasižymėjo tuo, kad daug daugiau kūrinių buvo užsakyta užsienio kompozitoriams. Kita festivalio linija gana plačiai atspindėdavo Vakarų muzikos spektrą. Vienos ryškios krypties nebuvo, skambėdavo įvairūs kūriniai, tačiau nepaisant to, festivalyje pasireikšdavo tam tikros tendencijos. Pavyzdžiui, prieš 50 metų buvo ryški avangardo raiška – György Ligeti, Karlheinzas Stockhausenas, Iannis Xenakis. Vėliau atsirito kita banga – lenkų kompozitoriai pakrypo į neoromantizmą. Šiuo metu Lenkijoje labai populiari spektrinė muzika, girdėjau, kad visi kompozicijos studentai ją rašo. Tai atsispindėjo ir šių metų festivalyje. Įdomu, kad šių metų „Varšuvos rudenyje“ labai nemažai buvo vokiškos tradicijos muzikos, nors pastaraisiais metais festivalyje ji buvo pasitraukusi į tolesnį planą. Pajutau vidinius konfliktus pačioje festivalio taryboje. Festivalio direktorius yra gana jaunas, ir man pasirodė, kad jis simpatizuoja vokiškos tradicijos muzikai. Kiti tarybos nariai linkę į kitokią muziką. O jaunimas, kuris gausiai lankė koncertus, jau „persivalgę“ neoromantinių dalykų, todėl palankiai sutiko vokiškos tradicijos muziką, taip pat juos domina ir spektrinė muzika. Buvau liudininkė labai netikėto dalyko – negatyvios publikos reakcijos. Klausytojai tiesiogine to žodžio prasme nušvilpė Giyą Kancheli. Jis Lenkijoje ilgai buvo populiarus, jo muzika dažnai atliekama. Gal tai ir buvo viena iš neigiamos reakcijos priežasčių. Publika dažniausiai snobiška, visada priimami garsūs vardai, taip yra ir pas mus. Dėl žinomo vardo šiltai sutinkami ir gana blyškūs kūriniai. Taigi ši reakcija man buvo netikėta, o kartu tokia publikos agresija yra nemaloni. Jei atvirai, Kancheli kūrinys man taip pat nepatiko ir suerzino, nes kompozitorius be jokios gėdos, galbūt laikui bėgant praradęs savikritiką, eksploatavo tuos dalykus, kurie jo kūryboje skambėjo jau kelias dešimtis kartų. Didelis Kancheli gerbėjas muzikologas Krzysztofas Droba buvo sukrėstas tokios publikos reakcijos, tačiau ir jis pripažino, kad kompozitorius daug kartų kartoja tuos tarybinio kino muziką primenančius elementus, kurie arba turi aliuzijas, arba yra citatos. Šiame „Varšuvos rudeny“ koncertavo Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas (atlikęs ir Broniaus Kutavičiaus „Disputą su nepažįstamuoju“ bei Osvaldo Balakausko „Movimenti II“). Jie nepaprastai gražiai pasirodė. Koncertas vyko Muzikos akademijoje, todėl buvo nemažai profesionalios publikos. Visi buvo susižavėję jų interpretacija. Dėl pačios muzikos (lenkų kompozitorių sukurtos) buvo įvairių nuomonių, bet atlikimą visi įvertino nepaprastai gerai. Ar vis dar gyvas „Varšuvos rudens“ mitas? O. N.: Manau, jis nebeturi tokios reikšmės mums, nes Vilniuje vyksta gal kuklesnis, bet taip pat ambicingas „Gaidos“ festivalis, su nemenkesnėmis invazijomis iš viso Vakarų muzikos „katilo“. Dabar „Varšuvos ruduo“ mums yra tiesiog vienas iš festivalių, kur galima kažką įdomaus išgirsti, susipažinti su lenkų muzika. Tačiau to „lango“ vaidmens, kokį turėjo sovietiniais laikais, mums jis nebeturi. Parengė Vilma Paliaukienė |