Ir nugalėtojas yra...

Villa Lituania. Roma

Šįkart Venecijos „Auksinis liūtas“ atiteko Vengrijos paviljonui, kuriam atstovavo menininkas Andreasas Fogarasi su kūriniu „Kultūra ir laisvalaikis“. Tai šeši videofilmai apie apleistus kultūros centrus ir viešas erdves Budapešte. Aktualija būdinga ir mums. Lietuvoje irgi sparčiai nyksta viešos erdvės, kaip senos centralizuotos kultūros vadybos apraiškos, primenančios tarybinius laikus ir dar XIX amžiaus pabaigos fantazijas apie edukacijos centus darbininkams, ignoruojant tą faktą, kad ir naujos sąrangos visuomenei reikia viešų erdvių.

Poetiškos apleistų erdvių dokumentacijos eksponuojamos labai elegantiškai – juoduose kubuose, įrėminančiuose ekranus. Kubai įpjauti, kad žiūrovai galėtų įsiterpti ir įsitaisyti ant suoliuko, tokiu būdu atsidurti tarsi privačiame kino teatre. Karštoje Venecijoje tai labai gaivinanti patirtis, nors filmuotus interjerus stebėti reikia kantrybės. Kūrinys svarbus kaip specifinio reiškinio įvardijimas. Kultūrinės erdvės dėl savo istorinės kilmės marginalizuojamos ir tampa subkultūrų buveinėmis. Lietuviškas analogas galėtų būti profsąjungos rūmai ir daugybė regionuose nuo saulės ir smėlio trupančių kultūros namų. Ten, kaip ir pas mus, tie patys prabangos likučiai – pretenzingos lempos, gipso lipdiniai, pajuodę užsakomieji monumentalios dailės pavyzdžiai ir nežinia kurių laikų užuolaidos. Nuotaika slogi, tai tarsi žmogaus paskutinių nuotraukų prieš mirtį atitikmuo.

Specialusis tarptautinės žiuri (Manuel J. Borja-Villelis (prezidentas), Iwona Blazwick, Ilaria Bonacossa, Abdellah Karroum ir José Roca) garbingas paminėjimas skirtas Lietuvos paviljonui, jo autoriai – Nomeda ir Gediminas Urbonai. Išplėstinis projektas „Villa Lituania“, apie Lietuvos tarptautinio paveldo praradimo klausimą žiuri nariams pasirodė turįs subtilaus humoro nagrinėjant tautinio identiteto sąvokas bei įžvalgų ir įtraukiantį pasakojimą. Iš tiesų tai, ką tiria Urbonai, labai susisieja su vengro Andreaso Fogarasi tema.

Abu kūriniai kalba apie prarandamas erdves. Tik Vengrijos atstovas nedemonstruoja ambicijų daryti įtaką procesui ar kaip nors jį interpretuoti. Tuo tarpu Urbonai atlieka nemažai meninių veiksmų: sukuria simbolines užtvaras iš sovietmečiu populiarių krištolo vazų, inicijuoja simbolinius politinius, diplomatinius procesus, paleidžia sportinius balandžius kaip nevienareikšmišką taikos ir plėšrumo simbolį, inicijuoja atributikos liniją ir kt. Galbūt toks nuoseklumas ir detalumas padėjo atkreipti dėmesį į Lietuvos paviljoną, bet meninių veiksmų rezultatas tarsi tas pats – atkreipiamas dėmesys į tam tikrą temą, bet ne daugiau. Įdomu, kaip žiuri galutinai apsisprendė būtent vengrams skirti „Auksinį liūtą“? Galbūt suveikė nenoras suerzinti Rusiją...

Bendros parodos menininko „Auksinis liūtas“ atiteko iš Jordanijos kilusiai menininkei Emily Jacir. Jos kūrinys „Medžiaga filmui“ pristato atvejį, kai politika drastiškai susiliečia su kultūra. Palestinos menininko ir intelektualo Waelio Zuaitero mirtis nuo Izraelio slaptų agentų kulkų užkabina pagrindinę bienalės temą – politikos ir kultūros santykį. Ši tema dailiai įpakuota jausmingame šūkyje: „Galvok jutimais, jausk protu. Menas esamuoju laiku.“ Emily Jacir darbe iškeliamas aštrus politinis konfliktas, dėmesį atkreipiant į tai, ką Waelis norėjo, bet nespėjo nuveikti. Eksponuojama knygos „Tūkstantis ir viena naktis“ peršauto tomelio, kurį intelektualas norėjo išversti į italų kalbą, nuotrauka.

Nedko Solakov. Instaliacijos fragmentas „Diskusija (Nuosavybė)“. 2007 m.

Toje pačioje kategorijoje garbingai paminėtas bulgarų menininkas Nedko Solakovas, kurio daugianarė instaliacija „Diskusija (Nuosavybė)“ irgi galėjo šiek tiek suerzinti rusus. Tarp bulgarų ir rusų kilus interesų konfliktui dėl Kalašnikovo automato autorinių teisių, menininkas ėmė labai aktyviai domėtis diskusijų eiga, jo nuomone, net šiek tiek ją paveikė. Menininkas ironizuoja rusų norą Bulgarijoje gaminamą ginklą autorizuoti ir ne be specifinio šmaikštumo leidžia rusams ir visiems kitiems naudotis kitais iš Bulgarijos kilusiais naudingais dalykais, kurių nuosavybės teisių niekas nesugebėtų įvaldyti, pavyzdžiui, kai kuriomis slaviškos abėcėlės raidėmis ar jogurto bakterijomis (Lactobacillus Bulgarikus).

Kitas pagrindinės parodos menininko „Auksinis liūtas“ skirtas 87 metų amžiaus argentiniečiui Leónui Ferrari. Šis apdovanojimas man yra pats mįslingiausias. Ferrari skirta pati pirma salė Arsenale, kur kabo jo fotogeniškasis Kristus, nukryžiuotas ant F-111 karinio lėktuvo. Nors šio darbo nuotrauka dėl savo ikoniškumo pateko į kone visus bienalę aptariančius leidinius, man jis atrodo pernelyg tiesmukas. Tačiau tai – tik kūrinio dalis. Šalia kabo apokaliptiškas kaulų debesis ir ne ką labiau raminantis „sprogimo grybas“. Visa siena nukabinėta laikraščių pirmaisiais puslapiais, kurių iliustracijos pakeistos renesansiškais Apokalipsės piešiniais, visiškai organiškai susijungiančiais su siaubingomis šių dienų antraštėmis.

„Auksinis liūtas“ už gyvenimo nuopelnus dar bienalės pradžioje suteiktas fotografui iš Malio Malickui Sidibé. Organizatoriai jau iš anksto ypač daug dėmesio skyrė Afrikos regionui. Menininkas žinomas kaip dokumentinių nuotraukų apie savo šalies jaunimą kūrėjas.

Ir vienas „liūtas“ teko ne menininkui, o meno tyrinėtojui už nuopelnus šiuolaikiniam menui. Tai Harvardo ir kelių kitų universitetų profesorius, po 1945 metų meno žinovas – Benjaminas Buchlohas. Jis aiškiai atskyrė Amerikos ir Europos modernaus meno eigą ir tyrinėjo, kodėl Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto padariniai beveik neatsispindi vizualiame mene XX amžiaus pabaigoje. Anot jo, literatūroje ir kine žmonės tiesiai kalba šiuo klausimu, bet vizualiems menams ši tema ilgą laiką atrodė esanti tarsi už estetinės raiškos ribų.

Nesunku pastebėti, kad visi nugalėtojai ir pagerbtieji, išskyrus Malicką Sidibé, kreipia dėmesį į politiką. Prizas afrikiečiui pats yra politikos padarinys. Mano supratimu, bienalė išryškino ne tik politikos įtaką ir įtakos būdus kultūrai, bet ir atskleidė, kad pati kultūra yra pasaulėvaizdį formuojantis politinis įrankis. Kad tai nebūtų tik tariamas rūpestis, iš kitos bienalės tikėčiausi gerokai performuoto galios centrų vaizdo.