Raganos ir prisiminimai

„Skrydžio planas“

Ruduo – paūmėjimų metas. Kam paūmėja lėtinės ligos, kam – gyvenimo beprasmiškumo pojūtis. Režisierius Paulas Coxas žino, kaip atsikratyti panašių bėdų. Kai kiti žmonės eina pas psichoanalitikus, jis kuria filmus apie ramybėje nepaliekančias bėdas. Šis 1940 m. gimęs olandas nuo 1965 m. gyvena Australijoje. Jis studijavo Melburno universitete, fotografavo, tapė, kūrė grafikos darbus, parašė kelias knygas, o savaitgaliais kartu su draugais kūrė mėgėjiškus filmus. Bet kinas – pavojingas dalykas, ypač jautrios psichikos žmonėms. Todėl nenuostabu, kad Coxas galiausiai liko kine. Jo filmai – europietiški (nors režisierius ypač žavisi Indija ir apskritai Rytais), asmeniški, Coxas dažnai kviečiasi neprofesionalius aktorius, sugeba išsaugoti meninę ir finansinę nepriklausomybę, nors jam ir tenka dėl jos pakovoti. Pavyzdžiui, jo studijos būstinė glaudžiasi pastate, kuriame įsikūręs prabangus dantisto kabinetas. Coxo filmų tematika – vienatvė, susvetimėjimas, tapatybė, meilė, kūryba, žmonių tarpusavio konfliktai ir aistros, ryškūs autobiografiniai motyvai paskatino kai kuriuos kritikus vadinti jį „Australijos Bergmanu“, lyginti su Tarkovskiu. Manau, kad tai perdėta, tačiau ypatingo jautrumo iš Coxo neatimsi. Be abejo, žiūrovus veikia ir filmų stilius – keistas europietiško, rytietiško ir australietiško stiliaus mišinys. Pasak Coxo, kinas yra labiau susijęs su muzika, tapyba, net šokiu, nei su literatūra ar teatru. Jis pradeda kurti filmą tik tada, kai jau yra parinkęs muziką. 1991 m. sukurtas filmas „Moters istorija“ (LTV, 31 d. 23.15) tiesiai prabyla apie mirtį. Tai pasakojimas apie paskutines aštuoniasdešimtmetės Martos (Sheila Florance), mirštančios nuo vėžio, gyvenimo savaites. Ji iki paskutinės akimirkos trokšta būti nepriklausoma ir mirti taip, kaip gyveno, – oriai. Būtent šitai iš jos nori atimti ir gydytojai, ir namo, kuriame Marta gyvena, savininkas, ir jos sūnus. Jų „humanitarinis susirūpinimas“ gresia tremtimi į senelių namus. Vienintelė moters sąjungininkė – seselė Ana (Gosia Dobrowolska). Martos sapnuose sugrįžta miško vaizdai. Tikrovėje ji kartu su Ana važiuoja prie krioklio. Medžiai ir vanduo – daugialypė metafora.

Sheila Florance – garsi teatro ir kino aktorė – pati sirgo vėžiu. Kai režisierius ją aplankė ligoninėje, gydytojai teigė, kad ji gyvens daugiausiai aštuonias savaites, bet ji paprašė Coxo „padaryti iš jos žvaigždę“. Per tris dienas Coxas parašė scenarijų, ilgiau užtruko finansų rinkimas. Bet jie suspėjo. Florance ne tik sulaukė filmavimo pabaigos, bet ir po pusės metų atsiėmė Australijos kino instituto jai skirtą geriausios metų aktorės prizą. Gal darbas filme ir pratęsė jos gyvenimą, bet sukėlė pasvarstymų apie menininko etiką, nes iš tikrųjų stebime ne suvaidintą, o tikrą ligą. Gal vis dėlto menas privalo būti nors šiek tiek dirbtinesnis už gyvenimą?

Neseniai aktorė Jodie Foster prisipažino: „Mane nelabai džiugina perspektyva vaidinti sulaukus penkiasdešimties, bet sulaukusi septyniasdešimties tikrai norėčiau. Jaučiu, kad tada gausiu nepaprastai įdomių ir įvairių vaidmenų. Tikri personažai su tokia patirtimi ir tokiu veidu. Džiaugiuosi vien apie tai pagalvojusi.“ Tačiau kol kas Foster dar nesirengia senti, todėl galime ją pamatyti ne tik kine – filme „Nepalaužiama drąsa“, bet ir LNK (28 d. 20.30) rodomame Roberto Schwentke’s „Skrydžio plane“. Foster vaidina ką tik našle tapusią moterį Kailę, kuri kartu su šešerių metų dukrele grįžta iš Berlyno į JAV. Vyras mirė staiga, todėl karstas su jo palaikais yra lėktuvo bagažo skyriuje. Pavargusi moteris trumpam užsnūsta lėktuve, o atsibudusi neberanda dukters. Tačiau visi tvirtina, kad jokio vaiko ir nebuvo. Kailė desperatiškai pradeda ieškoti mergaitės. Visą hičkokišką filmo įtampą, deja, griauna dabar toks madingas teroristų motyvas. Foster mėgsta vaidinti stiprias moteris, todėl jos nesutrikdo net teroristai. Pati aktorė prisipažįsta: „Nemoku vaidinti silpnų. Esu vaidinusi ir kvailas blondines, ir rafinuotas, pernelyg nemąstančias moteris, tačiau nepavykdavo. Paprasčiausiai nemoku apsimesti silpna.“

Užtat viena ryškiausių Holivudo 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio žvaigždžių Burtas Reynoldsas gali būti visoks. LTV2 jį šįvakar (26 d. 19.45) primins viename garsiausių filmų – Josepho Sargento „Baltajame žaibe“ (1973). Reynoldso herojus atlieka bausmę kalėjime, kai sužino, kad korumpuotas šerifas nužudė jo brolį. Už galimybę įvykdyti priesaiką ir atkeršyti herojui teks sutikti bendradarbiauti net su policija.

Brolių dvynių motyvą mėgsta ne tik lietuvių kinematografininkai ir lenkų rinkėjai. 1945 m. sukurtas H. Bruce’o Humberstone’o filmas „Nuostabus žmogus“ (LTV2, 28 d. 18.15) pasakoja apie brolius dvynius, kurių vienas yra kuklus ir nedrąsus bibliotekininkas, kitas – naktinio klubo savininkas (abu suvaidino Danny Kay). Klubo savininkas netrunka tapti vaiduokliu (nereikia turėti reikalų su mafija) ir ima persekioti brolį, kad šis išvilktų nusikaltėlį į dienos šviesą.

Dar vienas šios savaitės prisiminimų filmas yra Williamo Witney 1961 m. „Pasaulio valdovas“ (LTV2, 27 d. 19.45). Jis sukurtas kelių Jules’o Verne’o romanų motyvais. Todėl filme „vaidina“ visi XIX a. technikos stebuklai, pirmiausia, žinoma, oro balionai. Pilotą Stroką suvaidino Charlesas Bronsonas, jo partneris filme – viena Holivudo legendų Vincentas Price’as. Šį aktorių tiesiog garbina Timas Burtonas.

Price’as dažnai vaidindavo siaubo filmuose. Tokių ateinančią savaitę tikrai nepristigs, nes artinasi nauja lietuvių šventė Helovynas ir tautinių televizijų indėlį į jos propagandą būtų sunku pervertinti. Visų filmų nevardysiu, tik atkreipsiu vampyrų, zombių ir kitokių pabaisų mėgėjų dėmesį į 2001 m. Patricko Reado Johnsono sukurtą televizijos filmą „Ir geri zombiai kartais supyksta“ (TV3, lapkričio 1 d. 17 val.), nes jame vaidina kita siaubo kino legenda Christopheris Lloydas. Per savo ilgą karjerą kine jis suvaidino turbūt visus įmanomus vampyrų, zombių tipus. Suvaidino taip įtikinamai ir kartais net rafinuotai ironiškai, kad, matyt, negreit išnyks iš ekranų.

Amerikiečiai pradėjo kurti siaubo filmus seniai, beveik prieš šimtą metų. Pernai sukurtą Olego Fosenkos „Raganą“ (BTV, 1 d. 21.30) kai kurie kritikai vadina pirmuoju rusų siaubo filmu. Nesu tuo įsitikinęs, nes sovietiniai filmai (ypač patriotiniai) turėjo didžiulį siaubo potencialą. Be to, 1997 m. pasirodė itin stilingas Sergejaus Vinokurovo „Vampyras“ ir Nikolajaus Lebedevo „Gyvačių šaltinis“. Deja, neatsirado, kas pratęstų įdomius ieškojimus. „Ragana“ – tai variacijos nemirtingos Nikolajus Gogolio prozos motyvais, perkeltos į mūsų laikus ir dar į Ameriką. Filmo herojus yra linksmas žurnalistas Aivenas, kuris gauna užduotį ištirti viename miestuke vykstančius siaubingus dalykus. Pasiklydęs jis apsistos sename name. Čia, laikrodžiui išmušus dvyliktą, ant slenksčio pasirodys žavi mergina... Galima spėlioti, ar „Raganoje“ dominuoja parodija, ar režisierius mėgaujasi galimybe sukurti klasikinio siaubo filmo stilizaciją.

Tačiau sovietinio „trešo“ mėgėjams filmas, be abejo, primins tuos laikus, kai Baltijos šalių aktoriai vaidino sovietų filmuose užsieniečius ir fašistus. Fosenka, be abejo, prisimena šią šlovingą tradiciją. Todėl jis pakvietė latvį Arnį Licitį (jį mėgo ir lietuvių režisieriai) ir nuostabųjį estą Lembitą Ulfsaką. Nostalgiški prisiminimai kartais taip pat gydo.

Jūsų – Jonas Ūbis