Seniausias Lietuvos kinematografininkas

A. Tarvydo nuotr.

Dar prieš porą metų Stasys Vainalavičius (gimęs 1910-aisiais) kinematografininkų sambūryje juokavo: šimtas metų jau ne už kalnų. Taip ir atrodė: sutiksime jo šimtmetį, taurelę pakelsime, jubiliatas rėš kalbą, papasakos viską, ką atsimena apie senus laikus ir tų laikų kiną. Bet žmogus matuoja, o Dievas rikiuoja. Jis drūtą kaip ąžuolėlis Stasį pasikvietė pas save keleriais metais anksčiau.

Stasys Vainalavičius buvo ne tik seniausias Lietuvos kinematografininkas, bet ir paskutinis dar gyvas senosios Lietuvos filmuotojas. Iš tūkstančių metrų nufilmuotos kino kronikos ir kronikinių apybraižų išliko tik keli šimtai metrų. Tačiau ir iš jų nesunku atspėti, kodėl Vokietijos firma UFA jam po stažuotės siūlė darbą Kinijoje. Operatorius liko su Lietuva, nors ne visada jo gyvenimas čia buvo ir saugus, ir saldus. Senais laikais vos ne visi pinigai išeidavo kinui, naujais, sovietiniais galėjai verstis kuo nori, tik ne kinu. Sėdėjo kalėjime kurį laiką ir vokiečių okupacijos metais, bet to, ką pamatė Vorkutoje po 1945-ųjų, nelabai mėgo prisiminti. Grįžus kino studija neprisileido net iš tolo. Net išėjus į pensiją 1970 m. teko dar porą dešimtmečių laukti, kol buvo prisimintas senasis Lietuvos kinas ir ko kūrėjai, o iš KGB archyvų ištraukti ir jų kūrybos likučiai. Pirmą kartą ekrane apie tai papasakota Algirdo Tarvydo dokumentiniame filme „Kiti keliauja žvaigždynais“. Nepamiršo šnekiojo kinematografininko Algirdas ir vėliau – sukūrė apie jį dokumentinį filmą „Savo praeities beiškant“.

Pasakodamas Stasys Vainalavičius vis atrasdavo įvairių detalių ir niuansų. Man jis yra labai taikliai, net intymiai charakterizavęs Smetonos laikų kinematografininkus ir fotografus. Iš ko dabar apie tai besužinosi? Galima sakyti, kad pats Vainalavičius buvo kaip archyvinis filmas, tik reikėjo kantrybės išklausyti. Pirmasis buvo Vytautas Mikalauskas, parašęs neploną knygą apie labiausiai nustumtą į užmarštį Lietuvos kino periodą. Žurnalistui Česlovui Skaržinskui irgi pakako atkaklumo. Rašydamas diplominį darbą apie Stasį Vainalavičių jis susižavėjo jo gyvenimu, jį aplankydavo ir išklausydavo, todėl neseniai išleistoje jo meninės publicistikos knygoje „Šiaurės vėjo smėlynai“ turime labai gyvą operatoriaus portretą. Autorius teisingai suabejoja, kas buvo vertesnis gauti Riterio kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“ – Holivudui šį bei tą nusipelniusi Ruta Lee Kilmonis ar kartu su tauta visas golgotas išgyvenęs seniausias Lietuvos kinematografininkas? Pats velionis, kaip rašo Č. Skaržinskas, per daug nesikrimto: „Jis visad į gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų, žvelgė su humoru. Gal neatsitiktinai 2005-ųjų rudenį viename susitikimų sostinėje S. Vainalavičius netikėtai pajuokavo, kad jis dabar negyvenąs. O vaidinąs gyvenimą.“

Dar prieš karą su bendražygiais svajojo sukurti vaidybinį filmą apie Žalgirio mūšį. Surinko šiek tiek lėšų, ir viskas pasibaigė. Tik ne svajonė. Stasys Vainalavičius paliko viltį, kad lietuvių kinas nemirs, nes visada atsiras naujų svajotojų.

Skirmantas Valiulis