Pirmasis

Saldūs emalio kaprizai

Antroji tarptautinė emalio meno bienalė „Meno nišoje“

Aistė Paulina Virbickaitė

iliustracija
Isabelle Schwarzer. „Atgal į pradžią – kaip į įsčias“. 2007 m.

Taikomosios dailės parodose vis pagaunu save galvojant, kad eksponuojamų objektų atlikimo procesas neretai domina labiau nei patys objektai. Nors terminas „taikomoji“ kaip ir nebeteko savo galios kaip tikslus, kūrybos pobūdį rėminantis apibūdinimas, vis dar labai atsargiai einama į jo užribius. Nebent kiek koketiškai. Pasiliekant galimybę atsitraukti. Neretai tik dėl madingo žodžio „konceptas“. Tokiose parodose supranti, kad prieš tave – subtilūs žaidimai sudėtingomis technikomis, naujausių galimybių išmėginimas ir netikėtų posūkių paieškos. Tačiau nebūdamas rimtas tam tikros meno šakos žinovas, matai tik formas ir spalvas. Grubiai tariant, daili puodynė yra daili puodynė, iš kur žmogus gali žinoti, kad ji sukurta naudojant pačius naujausius (arba archajiškiausius) triukus. Naujovių, galimybių ir įvairiausių techninių niuansų kiekviename amate yra tokia gausybė, kad juos atpažinti ir įvertinti gali tik specialiai tuo besidomintys. Visi likusieji lieka „už borto“, taip ir nepastebėję ir neįvertinę didžiulės kantrybės, kruopštumo ar technologinių sprendimų drąsos. Juk geriausiu atveju fiksuoji, kad tokio atlikimo būdo dar nematei ar kad jis truputį kitoks nei įprastai. Kita vertus, ką daryti menininkui, siekiančiam ne tik idėjos, bet ir atlikimo tobulybės? Sustoti ties efektu? Ar tai aklavietė?

Galbūt vienas iš būdų ištrūkti iš šio kiek beviltiškai užsisukusio rato – edukaciją jungti su kūrybos pavyzdžiais. Šį būdą pasirinko galerija „Meno niša“, vienu iš labiausiai globotinų juvelyrikos meno žanrų pasirinkusi meninį emalį. Emalis – stikliška medžiaga, kuria dengiami dažniausiai metalo dirbiniai. Jis gali būti įvairiausių spalvų, o degimo proceso metu įgauna begalę spalvinių niuansų. Emalis degamas ne žemesnėje nei 800 °C temperatūroje. Priklausomai nuo temperatūros kinta medžiagos faktūra, atspalvis. Tad ši medžiaga neretai nustebina ir daug metų su ja dirbančius žmones. Yra keletas skirtingų technikų, pavyzdžiui, emalio tapyba (kai emaliu tapoma, o tada keliskart degama), pertvarinis emalis (plotai tarp metalo pertvarėlių užpildomi įvairiaspalviu emaliu, tuomet degama, galiausiai sutvarkomas paviršius), duobelinis emalis (paviršiaus įdubos užpildomos emaliais, išdegus gaunamas neryškaus kontūro efektas) ir panašiai.

iliustracija
Ugnė Blažytė. Medalionai: „Rim-ti“, „Veid-as“, „Pa-leidžiu“. 2007 m.

Šalia emalio meno kursų, dėstomų šioje galerijoje visiems pageidaujantiems, užsiimta rengti ir emalio meno bienales. Šiuo metu galerijoje veikia jau antroji bienalė „Vilnius 2007“. Tai tarptautinis projektas. Šių metų parodoje dalyvauja 29 menininkai iš Japonijos, Lietuvos, Ispanijos, Gruzijos, Venesuelos, Vokietijos, Latvijos, JAV, Lenkijos, demonstruojantys savo pastarųjų kelerių metų kūrinius. Siekdama intrigos ir šia technika kuriančių menininkų palaikymo, „Meno niša“ įsteigė ir bienalės apdovanojimus. Žiuri (Arvydas Šaltenis, Aleksandra Aleksandravičiūtė, Danutė Zovienė, Violeta Kolonaitienė, Marytė Gurevičienė ir Diana Stomienė) prizus skyrė atsižvelgdama į meninę raišką, amato išmanymą ir jo pritaikymą. Šiais metais pagrindinį prizą laimėjo ispanas Andreu Vilasis už kūrinį „Gitara“ (2007, emalis, varis, sidabras, medis, 274 x 258 mm). Kubistinių motyvų ir emalio technikos junginys išties meistriškas.

Bienalės organizatorės siekia išjudinti Lietuvos menininkus kurti pasitelkus šią techniką (taip pat planuojama rengti specialius emalio meno kursus kitų sričių menininkams). Tai nėra neįmanoma misija, nes dar prieš keletą dešimtmečių ši technika buvo beįsibėgėjanti ir mūsų šalyje. Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos juvelyrai entuziastingai ir sėkmingai (nors ir ne be valdžios paskatinimo) pradėjo dalyvauti garsiojoje Limožo (Prancūzija) emalio bienalėje. Žymūs buvo ir emalio meno simpoziumai Palangoje. Tačiau taip sparčiai kilęs susidomėjimas šiuo žanru, nesugebėjus jo plėtoti ir palaikyti, palengva vėl nurimo. Tai aiškinti galima ir technikos sudėtingumu. Kiekvienas su ja dirbantis turi būti ne tik kūrybines idėjas ir originalias formas generuojantis menininkas, bet ir kruopštus, kantrus amatininkas. Emalis – gana įnoringa, kaprizinga ir sunkiai nuspėjama medžiaga – reikalauja ne tik kantrybės, bet ir daug specialių žinių bei patirties. Nepamirškime ir to, kad tai gan brangi medžiaga, reikalaujanti ir specialios techninės bazės... Žodžiu, vieni nepatogumai. Ir vis dėlto... ne veltui emalio istorija skaičiuojama tūkstantmečiais. Už kantrybę ir kruopštumą ši stikliška medžiaga sušvyti sodriomis spalvomis, oriu blizgesiu, lengvu skaidrumu arba paslaptingu matiniu tylėjimu.

iliustracija
Kyoko Iio (Japonija). „Batelis princesei“. 2005 m.

Galbūt viena iš šiandienio emalio nepopuliarumo tarp menininkų priežasčių yra nepakankamas dailės studentų supažindinimas su šia medžiaga ir darbo su ja galimybėmis. Svarbi šios bienalės užduotis yra parodyti emalio įvairiapusiškumą pasitelkiant menininkų iš skirtingų kultūrų kūrinius. Todėl bienalės geografija tokia plati. Nenorint varžyti autorių, nesirinktas joks konceptas, neteikta reikalavimų formai, o vienas iš pagrindinių reikalavimų bienalės dalyviams – bent 70 proc. kūrinio paviršiaus turi būti padengta emaliu. Taigi viskas emaliui ir apie jį. Galbūt laikui bėgant bienalės organizatorės ir žiūrovai taps reiklesni čia eksponuojamiems kūriniams, tačiau ir šių metų ekspozicija atrodo įdomiai ir gaiviai.

Tarp įvairių eksponatų išsiskiria japonų kūriniai. Ne tik savitomis formomis bei ornamentais ir stebėtinu spalvingumu, bet ir amatu. Japonų emalio darbai išdegus itin kruopščiai nušlifuojami. Jų paviršius glotnus ir lygus, o palietus – pirštai paviršiumi slysta tyliai ir saldžiai lyg per šilką (eksponatų rankomis liesti negalima, teks patikėti mano žodžiais). Žinant šios šalies menininkų prisirišimą prie tradicijos, kiek stebina bene originaliausios formos visoje parodoje kūrinys – būtent japonės menininkės sukurtas emalio batelis. Natūralaus dydžio, klasikinės formos dekoratyvinis batelis, ties kuriuo menininkė dirbo visus metus. Nori nenori imi svarstyti, kad gal ši kantrybė ir yra pats įdomiausias ir originaliausias visų kūrinių iš emalio konceptas...

Įsiminė menininkų iš Gruzijos kūriniai. Šioje šalyje pertvarinio emalio tradicijos senos ir gyvybingos, ką akivaizdžiai iliustruoja ir į Lietuvą atkeliavę kūriniai. Nustebau juose radusi puošnaus dvasingumo pojūtį, dažniausiai sutinkamą tik susidūrus su būtajam laikui priklausančiais kūriniais. Gal emalio technikos ypatumai vis dar leidžia sukurti kūrinius, nepersmelktus šiuolaikinio išradingumo, skubėjimo ir savotiško asketizmo (puošnumo baimės?) religinio meno srityje?

iliustracija
Andreu Vilasis (Ispanija). „Gitara“. 2007 m.

Šiuolaikinio meno dvasios stilistikos kūrinių parodoje nėra daug. Išsiskiria vokietės Isabelle Schwarzer darbas „Atgal į pradžią – kaip į įsčias“, sukurtas naudojant techninį emalį. Tai nespalvotas moters portretas, sukurtas emalį purškiant pro tinklelį. Tačiau tai nereiškia, kad emalio gerbėjai užstrigę praeityje ar suvokia vaizduojamąją dailę kaip taikomąją-puošybinę. Didesnių mastelių ar sudėtingesni objektai nepasiekė šios bienalės dėl labai buitinių priežasčių – didelių gabenimo mokesčių, jie ir lėmė mažų, kamerinių (buitiškai – kuo mažiau sveriančių) darbų pasirinkimą. Lietuvius menininkus dydžio prasme stabdo ne mažiau buitiškas didelių degimo krosnių nebuvimas. Kaip ir dar vienos smulkmenos – įkarščio, noro ir susižavėjimo medžiaga stoka. Žvelgdamas į dailius, kruopščiai sukurtus, tačiau vis dėlto atsargius, kiek prislopintų spalvų, dažniau matinių nei išdidžiai blizgių (o jei blizgių, tai tik truputėlį, kad tik nebūtų padauginta) Lietuvos juvelyrų emalio kūrinius, negali negalvoti apie mentaliteto ir kultūrinės tradicijos klausimus.

Rafinuoto, oraus puošnumo laikotarpių turėjome nedaug. Turbūt todėl visa, kas ne rūtos ir tyra rasa, vis dar kelia įtarimą, vadinama tuštybe, blizgučiais ar bent jau antraeiliais dalykais, priešingais lietuviškam subtilumui ir dvasingumui. Beprasmiame blizgesyje teisybės irgi greičiausiai nėra. Tačiau nuolatinė nedrąsa jungti tinkamas, ryškias spalvas ir formas kelia įtarimus, kad bijoma suklysti ar pernelyg „išsišokti“. O man vis atrodo, kad galimybė padaryti kažką „ne taip“, laisvė eksperimentuoti ir žaisti – vienas didžiausių menininkų turtų ir privilegijų.