Pamatyti nematomus miestus

Magdalena Kocemba. Be pavadinimo. 2007 m.

Dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje apleistoje buvusioje spaustuvėje atidaryta fotografijos ir grafikos paroda „C.A.L.V.I.N.O“ („Cities Acquiring Live and Variable Identities Nourish Oneness“). Projekte dalyvavę penkių miestų menininkai sukūrė per 215 kūrinių, kuriuose tarsi pakartojama Italo Calvino (1923–1985) garsaus romano fabula. Menininkai iš Vilniaus, Lodzės, Poznanės, Urbino ir Granados miesto gyventojams ir svečiams pateikė savąsias miesto vizijas. Projekto atspirties taškas ir pagrindinė ašis – šio rašytojo romanas „Nematomi miestai“. Knygoje meistriškai aprašomos XIV a. gyvenusio Venecijos pirklio Marco Polo (1254–1324) tikros ir išgalvotos kelionių istorijos, papasakotos imperatoriui chanui Kublai.

Kūrybinėse dirbtuvėse fotografai ir grafikai kūrė ne tik savo šalies miestuose, bet ir svetur. Jautria kūrėjo akimi menininkai fiksavo ir interpretavo miestus, taip išgyvendami knygos, kurioje pinasi realybė ir fantazija, siužetą. Menininkai pakartojo Marko Polo vaidmenį, pasakodami savo patirtis penkių skirtingų miestų gyventojams (paroda visuose miestuose veikė vienu metu).

Fotografinė ekspozicijos dalis labiausiai atliepė tą knygos dalį, kurioje retai suabejodavai dėl egzistavusio miesto detalių. Tuo tarpu subtilios technikos grafika atspindėjo labiausiai žavinčias knygos dalis, jų išmonę, žodžio daugiabriauniškumą, palyginimų netikėtumą ir asociacijų beprotiškumą.

Nesu tikra, ar visi dalyvavę projekte buvo perskaitę Marko Polo pasakojimus apie aplankytus fantasmagorinius miestus. Tačiau perskaičius knygą susidarė įspūdis, kad jie ne tik simboliškai tiksliai atkartojo knygos fabulą, bet ir iškristalizavo tam tikrus knygoje aptiktus neverbalinius informacijos perdavimo momentus: „naujai atvykęs ir nemokantis Rytų šalių kalbų, Markas Polas gebėdavo išreikšti ką norįs tik gestais, šuoliais, nuostabos arba pasibaisėjimo šūksniais, gyvūnų ūbavimu, lojimu arba daiktais: stručio plunksnomis, pučiamaisiais šautuvais ir kvarco luitais, kuriuos, ištraukęs iš kuprinių, dėliodavo priešais save kaip šachmatų figūras. Grįžęs iš misijų, kurias jam skyrė Kubla, išradingasis užsienietis improvizuodavo pantomimas (...).“ (Italo Calvino „Nematomi miestai“)

Fotografijos ir grafikos technika atlikti darbai išgrynintu vizualumu „pasakoja“ savo ir svetimo miesto istoriją, kartais tikrą, kartais išgalvotą, surežisuotą, hiperbolizuotą. Vaizdai ir technikos, simuliuojantys tikrovę, atkleidžia ne tik galimus miesto matymo būdus, bet ir kuria naują matymo ikonografiją.

Kiek egzaltuoti fotografų darbai susiję su karštais Marko Polo pasakojimais ir imperatoriaus Kublos pykčiu dėl išgalvotų istorijų, kuriomis jis, šiaip ar taip, žavėjosi, o patį keliautoją laikė vertingiausiu istorijų pasakotoju ir savo imperijos atspindžiu. Dovilės Budreikaitės įskilusių lubų fotografijos greičiau dvelkė ne dramatišku irimo procesu, bet gana minimalistine terpe su neįtikėtinomis interpretacijos galimybėmis. Rūtos Spelskytės grafikos darbas „Ornamentų miestas“ privertė iš savęs pasijuokti dėl pastarajam metui būdingos kūrinio apžiūrėjimo spartos.

Pro fotografijas galėjau „pateisinamai“ prabėgti, o ties grafikos darbais principas „apžiūrėk parodą per 5 minutes“ nebegaliojo. Turėjau stabtelėti ir užsidėjusi akinius išsamiau panagrinėti „Marco Polo nupasakotus miestus“ su visomis detalėmis, atspindžiais, perleistais per fantazijos prizmę ir parodančiais nepamatytus, o gal ir visai nesamus miestus.

Daugelis kūrinių ne tik fiksuoja, bet ir permąsto kultūrinį paveldą, supriešina seną su nauju, iškelia ar suniveliuoja miestą geriausiai apibūdinančias detales. Nemažai šypsenų sukėlė Robertos Paolucci fotografijos, neleidusios suabejoti itališka menininkės prigimtimi. Mergina Urbino mieste fiksuodama gyventojus juos prilygina žinomų italų tapybos meistrų kūriniams, su humoru pažvelgia į tam tikras žmogaus kūno dalis, jas supriešina su skulptūrinėmis detalėmis. „Deformuoto“ miesto atspindį pateikę Susana Lopez Minarro, Magdalena Drzycimska, Aleksandra Lau, mano manymu, atkleidė tikresnę „imperijos“ viziją nei likusieji. Tuo tarpu Petras Saulėnas, naudojęs pinhole techniką, nustebino domino žaidimo forma ir idėja kūrinyje – miesto senamiesčio ir naujų rajonų samplaika „sudedama“ į domino skrituliukus.

Manau, kad projekto „C.A.L.V.I.N.O“ idėja, kurios pamatą sudaro literatūros kūrinys, bus postūmis kitoms tokio pobūdžio kūrybinėms dirbtuvėms, atskleidžiančioms daugiasluoksnę kultūros patirtį, įprasminančią rašytojo kūrinį, permąstančią kritiško žvilgsnio svarbą.