Egoistė Diana

Praėjus dešimčiai metų po princesės Dianos mirties, vis netyla aistros. Naujas teismo procesas, dokumentiniai ir vaidybiniai televizijos filmai, straipsniai, prisiminimai kai kuriuos žurnalistus paskatino radikaliai pažvelgti į „žmonių širdžių princesę“.

Dienraščio „Washington Post“ publicistė Anne Applebaum savo feljetone neseniai rašė: „Kažkas suskaičiavo, kad Dianos laidotuvėse dalyvavo milijonas žmonių, t.y. nepilni 2 procentai Didžiosios Britanijos gyventojų. Tad net 98 procentai gyventojų galėjo būti visiškai abejingi, beje, dalis jų tai ir pripažįsta. „Diana – tai dar viena mirusi žvaigždė“, – rašė dienraštis „Telegraph“, kuriame jos mirties dešimtmečio paminėjimas buvo lyginamas su kasmet „Graceland“ Elviso Presley namuose vykstančiais ritualais. Mirusią princesę laikraštis pavadino „visų, perdėtai susikoncentravusių į save, globėja“. Kai kas tvirtina, kad tikrasis Dianos palikimas yra rėksmingai jausmingas britų bulvarinės spaudos tonas. Tačiau jis buvo būdingas ir anksčiau bei aktyviai prisidėjo kuriant princesės populiarumą. Kaukianti masė – Cromwellio armija, ludistai, futbolo sirgaliai chuliganai – tai nuo seno kita medalio, kurio averse matyti mokantys elgtis oriai, pusė. Ironiška, bet Dianos manija visiškai atskleidžia savo menkumą vietoje, kuri turėjo tapti jos šventove. Šią vasarą man teko pabuvoti Altrope – Dianos šeimos dvare, kur ji ir buvo palaidota. (Namą galima išsinuomoti vestuvėms, taip pasielgė du mano pažįstami gėjai.) Čia surinktos Dianos dėvėtos suknelės, vaikystės fotografijos ir užuojautos knygos. Yra ir ranka parašytas kalbos, kurią per laidotuves pasakė Dianos brolis Charlesas, originalas. Įrėmintas, įstiklintas ir atitinkamai apšviestas dokumentas eksponuojamas taip, tarsi tai būtų mažų mažiausiai Laisvės chartija. Nuo 1997 m. Altropo svečių skaičius vis mažėja ir nėra kuo stebėtis. Žmogaus prigimtyje slypi poreikis suteikti gilesnę prasmę nereikalingoms tragedijoms, net tada, kai neįmanoma įžvelgti jokios jų prasmės.“

Daug atgarsio sukėlė ir šiemet pasirodžiusi nauja princesės Dianos biografija. Patricia Dreyer žurnale „Der Spiegel“ pabandė įsivaizduoti, kuo būtų tapusi Diana, jei gyventų iki šiol. Straipsnį spausdiname nežymiai sutrumpintą.

Ji buvo žiniasklaidos žvaigždė, ryškiausias britų karūnos brangakmenis. Tačiau ji buvo ir liguistai egoistiška, narciziška gudrutė. Praėjus dešimčiai metų po Dianos mirties, šalia jos pašventintos ikonos ima rastis kompleksiškas psichologinis Velso princesės portretas.

O jei ji nebūtų mirusi? Tie, kurie laikė Dianą banalumo įsikūnijimu, o 1997 m. mirusios princesės kultą – nereikalinga isterija, be abejo, neturi nė menkiausio noro įsivaizduoti, kas dabar būtų Diana, jei dar gyventų.

2007-aisiais ji greičiausiai gyventų JAV. Už jos pečių būtų dar viena nepavykusi santuoka, šįkart su kokiu nors Holivudo magnatu. Ji vestų pokalbių šou „Princesės valanda“ ir būtų šviesiaplaukė Larry Kingo ir Oprah Winfrey priešingybė. Plazdėdama blakstienomis ji apie šį bei tą plepėtų su Johnu Travolta, Paris Hilton ar Colinu Powellu. Darfuras 2007-aisiais taptų labdaringos kovos arena, iš kurios Diana turėtų išstumti geradarius parazitus, tokius kaip Bono ar Angelina Jolie. Kiekvienais metais Diana duotų didelį interviu televizijai. Pagrindinis interviu tikslas būtų sugadinti nuotaiką pasigailėjimo vertam buvusiam vyrui Charlesui ir, žinoma, jo įvaizdžio griovimas.

„Dianos manijos“ pabaiga

Dabartinė realybė iš esmės jau yra „apvalyta“ nuo Dianos. Fenomenas, su kuriuo susiduriame 2007 m., praėjus 10 metų po jos mirties, tai jau nebe „Dianos manija“. Tai tik desperatiški bandymai nublizginti apdulkėjusį mitą. Iškart po princesės mirties susidūrėme su kolektyviniu šoku, paslėptu kiču ir padažytu Eltono Johno stenėjimu, bet po kelerių metų jau džiugiai galandami peiliai, siekiant šiai kultūros ikonai atlikti tikrą skrodimą. Tragiškoji gražuolė Diana, glaudžianti prie krūtinės kiekvieną bejėgį Žemės gyventoją? Tai buvo vakar. Dabar madingas „Di- bashing“, tiksliau „Smok Dianai“.

Paskutinį smūgį naujam princesės Dianos gyvenimo interpretavimui sudavė Tina Brown, buvusi vyriausioji žurnalo „Vanity Fair“ redaktorė. Metų pradžioje ji išspausdino neįtikėtinai įžvalgią ir anglų rožės spyglių prismaigstytą biografiją „Dianos kronikos“ („Diana Chronicles“). Brown pateikia joje Dianą kaip aristokratę su asmenybės raidos sutrikimais, kupiną kompleksų, beprotišką, bet taip pat charizmatišką ir neįtikėtinai stiprią moterį. Autorė tvirtina, kad ledi Di buvo ne stirniukas Bembis, bet bestija. Bestija, kuri iš patologiškos emociškai šaltos šeimos puola tiesiai į tokios pat paliegusios Windsorų giminės glėbį. Beviltiškas atvejis jau nuo pat pradžių.

Dianą, kuri vaikystėje tyčiojosi iš auklės, o vėliau ryžtingai nustūmė nuo laiptų savo pamotę, pagimdė britų pasaulis, gana aptriušusi kilminga giminė. Spenceriai pasižymėjo ne tik jų poziciją visuomenės hierarchijoje atitinkančiu ekscentrišku elgesiu, jie turėjo ir graikų tragedijos vertų dramų. Jas pradėjo Dianos motina Frances, kuri išsekinta dinastijos palaikymui skirto gimdymo maratono paliko (koks skandalas!) savo vyrą. Anksčiau dukterį su grafu Spenceriu supiršusi Frances motina Ruth Fermoy teismo procese dėl teisės prižiūrėti vaiką liudijo prieš ją. Dianai tada buvo aštuoneri, nuo tada ji liovėsi matytis su motina. Būtent intrigantė ledi Fermoy pasistengė, kad jos anūkė susituoktų su britų sosto įpėdiniu Charlesu. Įsimylėjusi Diana mielai sutiko su viskuo. Būtent taip atsirado nevykusi pasaka apie nedrąsią darželio auklėtoją, kuri, perrengta oriniu pyragaičiu, 1981 m. ištekėjo už pasakų princo.

Tikslų 15 metų trukusios santuokos apibūdinimą pasiūlė britų „Observer“: „Charlesas tapo keistuoliu, Diana – beprote.“ Nesusidorodama su savo nauju darbu, t.y. buvimu dažniausiai fotografuojama pasaulio moterimi, susipykusi su vyru, kuris netrukus po vedybų grįžo pas savo buvusią meilužę Camilą Parker Bowles ir buvo griaužiamas visų artimųjų priekaištų, princesė susirgo, kaip pati prisipažino, bulimija ir depresija. Pridėkime dar kitas diagnozes – narcisizmą, paranoją. Diana visą gyvenimą stipriai laikėsi įsikibusi aukos vaidmens, taip, kaip kadaise Helmutas Kohlis buvo įsikibęs kanclerio kėdės. Kad ir kaip būtų, apie vedybų su princu metais sukauptas brangenybes ji kalbėjo, kad tai tik niekingas užmokestis už „pragarą, kurį turėjo išgyventi toje prakeiktoje šeimoje“.

Apgauta, bet toli gražu nepalūžusi Diana, kankinama noro atkeršyti ir jausdama vidinį poreikį patvirtinti savo vyro netinkamumą atsisėsti į karaliaus sostą, galėjo peržengti visas ribas: rengė sąmokslus kartu su spauda, kad Charlesas būtų pašalintas iš viešojo gyvenimo ir kad ji užsitikrintų sau stiprią poziciją karališkoje šeimoje. Kvapą krūtinėje gniaužianti ilgakojė didelių žydrų akių gražuolė savo grožiu mulkino redaktorius ir leidėjus, samdė paparacius, kad šie darytų neva atsitiktines nuotraukas, kurios turėjo cementuoti jos – mylinčios mamytės, nesuinteresuotos altruistės arba vyro paniekintos, paliktos žmonos įvaizdį.

Ši taktika rėmėsi paprasta lygtimi: kuo ryškiau švietė Dianos žvaigždė, tuo beviltiškesnė darėsi pasakojančio apie savarankiškai išaugintus brokolius Charleso padėtis. Tina Brown rašo, kad dar 1997-ųjų vasarą Diana sufleravo paparaciams vietas, iš kurių bus galima padaryti geriausias jos pačios nuotraukas naujo meilužio Dodi al-Fayedo glėbyje. Vėliau vartydama fotografijas, kur ji nufotografuota besimaudanti jūroje, Diana net skundėsi, kad „vaizdas pernelyg grūdėtas“.

Muilo opera

Diana labai energingai kūrė savo kontaktų su žurnalistais tinklą, ypač su savo mėgstamo bulvarinio laikraščio „Daily Mail“ reporteriu, kurį sistemingai aprūpindavo išskirtinėmis istorijomis su didvyriška ir sėkmės lydima princese pagrindiniame vaidmenyje. Charlesas viešųjų ryšių srityje patirdavo vieną pralaimėjimą po kito. Net kai jis pabandė nugalėti žmoną jos pačios ginklu ir nusileido iki paties žiauriausio iš visų įmanomų emocinio ekshibicionizmo, t.y. 1994 m. televizijos interviu prisipažino buvęs neištikimas, jis ne tik nesulaukė minios simpatijos, bet tiesiog buvo jos prakeiktas. Paklaustas apie karališkosios šeimos vaidmenį, Charlesas atsakė: „Esame muilo opera.“

Amerikiečių žurnalistas Bobas Woodwardas teigė, kad vaidmenų pasidalijimas Windsorų šeimoje priešingas nei ponų Clintonų: „Hillary apie kiekvieną žurnalistą mano, kad jis yra šūdžius. Bet Billas galvoja: „Jis tikrai yra šūdžius, bet aš patrauksiu jį savo pusėn.“ Windsorų šeimoje Diana vaidino Billo vaidmenį, Charlesas buvo Hillary.

Diana godžiai ir neurotiškai skaitė viską, kas apie ją parašyta. Vargas, jei kas nors buvo ne taip, kaip ji norėjo. Pavyzdžiui, kai svainė Fergie savo autobiografijoje papasakojo apie iš Dianos pasiskolintą batų porą, pritrynusią jai nuospaudų, princesė niekad nebeištarė jai nė žodžio. Santykiuose su paramos reikalingais žmonėmis ji buvo užjaučianti ir pasirengusi padėti, bet bendraudama su patarėjais, draugais ir šeima tapdavo apskaičiuojančia, manipuliuojančia ir visiškai viską prisimenančia egoiste. Britų bulvarinės spaudos hiena Piersas Morganas apibendrina: „Diana gyveno Dianos planetoje.“

Diana pervertino save. Ji buvo įsitikinusi, kad kontroliuoja bulvarinę spaudą, tačiau karčiai apsiriko. Juo daugiau ji išduodavo savo paslapčių, pavyzdžiui, kad ir jos užsakymu 1992 m. parašytai biografijai „Tikroji Dianos istorija“ ar 1995 m. interviu BBC televizijai, kai žvelgdama mirtinai sužeistos antros rūšies komedinės aktorės žvilgsniu ištraukė į dienos šviesą savo lovos paslaptis, tuo žiauriau ją persekiojo paparaciai. 1996 m. įvykusios skyrybos pradėjo žiauriausią Dianos medžioklės fazę, juolab kad princesė atsisakė karališkųjų rūmų apsaugininkų paslaugų.

Po nelaimingo įvykio Paryžiaus tunelyje naktį iš 1997 m. rugpjūčio 30 į 31 d. buvo rezgamos įvairiausios sąmokslo teorijos, pirmiausia Mohamedo al-Fayedo – amžino britų elito priešo ir Dodi tėvo iniciatyva. Kas kaltas dėl Dianos mirties? Britų kontržvalgyba MI5? Dianos uošvis princas Filipas? Tarptautinis ginklų prekybos kartelis? Tikrovė, kurią Tina Brown stengiasi nupiešti tiksliai ir įtikinamai, gali būti kur kas banalesnė: negailestingi žurnalistai, patirties bendrauti su įžūlia spauda neturintis, paniškai reaguojantis Dodis, kuris verčia girtą vairuotoją beprasmiškai skubėti, saugos diržų neprisisegusi princesė... Visa kita – kulto reikalavimus atitinkanti istorija.

Tačiau praėjus dešimčiai metų po Dianos mirties jos veiksmų prasmė ir spindesys atrodo gerokai nublukę. Tokie įvykiai, kaip liepos 1 d. Vemblio stadione jos mirties metinėms pažymėti surengtas koncertas, nebejaudina ir nedaro įspūdžio. Britų monarchijai neiškilo grėsmė, nors mirusios princesės gedulas suvienijo beveik visą tautą. Tačiau visuotinė atmintis apie liaudies tribūnę Dianą buvo trumpa. Akivaizdu, kad Didžioji Britanija puikiai tvarkosi ir be princesės Di. Tik gaila, kad stoiškoji karalienė nepasimokė iš marčios kelių viešųjų ryšių triukų.

Diana ir karališkoji šeima

Kai 1979 m. Elžbieta II sužinojo apie IRA užmuštą savo mylimą dėdę ir kelis kitus šeimos narius, ji sureagavo vienu žodžiu: „Dėkoju.“ Karalienė niekad nesugebėjo atskleisti savo jausmų, kaip tai darė Diana, kuri papasakojo 23 milijonams britų televizijos žiūrovų apie tai, kaip ji vėmė apimta pogimdyminės depresijos.

Kartu su Diana buvo sukurtas žiniasklaidos megažvaigždės prototipas, suprantama, ne be milžiniškos pačios suinteresuotosios pagalbos. Ar blondinė, kurios gyslomis teka kilmingas kraujas, buvo labiau savo menkavertiškumo komplekso auka nei pasakos princesė? Kadaise apie ją kalbėta entuziastingai ir pakiliai, dabar ji yra juodinama. Net Tina Brown, kuri nešykšti princesei piktdžiugos, o jos sugebėjimą susikaupti prilygina muselei, yra priversta pripažinti, kad Diana turėjo kažką bendra su Dievo motina. Jos filantropija, dėmesys, empatija, sugebėjimai reikšti užuojautą darė nepakartojamą įspūdį. Tai buvo artimo meilė gryniausiu pavidalu.

Tyrą kaip ašara ir kupiną tragizmo Dianos įvaizdį dabar kultivuoja jos sūnūs Williamas ir Harry. Motina kiekvienam jų perteikė potencialą, prilygstantį popžvaigždžių. Gausiuose televizijos interviu jie yra prisipažinę, kad dažnai mąsto apie mirusiąją, jos ilgisi. Tačiau bulvarinė žiniasklaida, rašydama apie koncertą princesės garbei, prisimena ne svarbiausius jos projektus, tokius kaip kova su AIDS, bet svarsto klausimą, ar Williamas grįš pas savo buvusią draugę Kate Middleton.

Karališkoji muilo opera – laukite tęsinio.

Parengė Kora Ročkienė