Primarijus, solistas, pedagogas

Lietuvos kvartetas: Jurgis Fledžinskas, Kornelija Kalinauskaitė, Romualdas Kulikauskas, primarijus Eugenijus Paulauskas

Pabaiga. Pradžia Nr. 773

Lietuvos kvartetas ir jo primarijus labai daug ir įvairiopai prisidėjo prie kamerinės muzikos kūrybos, interpretacijos ir klausytojų auditorijos plėtotės Lietuvoje. Dar 1965 m. Lietuvos kvartetui grįžtant iš Plovdivo kamerinės muzikos festivalio, ansambliui gimė idėja, kuri 1967 m. gegužės mėnesį ir įgyvendinta – buvo surengtas pirmasis sąjunginis Vilniaus kamerinės muzikos festivalis, o jo organizaciniam komitetui tąsyk entuziastingai vadovavo E. Paulauskas. Festivalis išpopuliarėjo, 1975 m. išsiskaidė į atskirus – styginių kvartetų ir kamerinių orkestrų – festivalius , bet ilgainiui retėjo retėjo, kolei užgeso... Ar atgaivinti juos būtų sunkiau, nei tuomet sukurti?

E. Paulausko koncertinė solinė veikla, tiesa, griežtai ribojama didžiulio užimtumo Lietuvos kvartete ir pedagoginio darbo, tapo reikšminga smuikininko veiklos dalimi. Primarijus turėjo prigimtines ir labai anksti išugdytas solisto virtuozo savybes, aistrą muzikuoti ir bendrauti su įvairiausio amžiaus ir patirties klausytojų auditorija. Ganėtinai turtingame E. Paulausko soliniame repertuare vyrauja reikšmingi baroko, klasicizmo ir romantizmo epochų veikalai – visos L. van Beethoveno, J. Francko, G.F. Händelio, kai kurios J.S. Bacho, W.A. Mozarto, G. Tartini, F.M. Veracini, R. Schumanno, E. Griego, C. Debussy, M. Ravelio, S. Prokofjevo, J. Gruodžio, J. Juzeliūno, J. Gaižausko, V. Laurušo ir kitų autorių sonatos, J.S. Bacho, A. Vivaldi, W.A. Mozarto, H. Wieniawskio, P. Čaikovskio, J. Koniuso, E. Balsio, B. Dvarionio, J. Juzeliūno koncertai smuikui. Pirmasis atliko ir redagavo nemažai lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui. Koncertavo su pianistais Nadežda Dukstulskaite, Baliu Dvarionu, Gičiu Trinkūnu, Dainiumi Trinkūnu, Aušra Banaityte (daugiausia koncertų), Jurgiu Bialobžeskiu, Tatjana Nikolajeva, Mūza Rubackyte, Jurgiu Karnavičiumi (jaunesniuoju) ir kitais. Smuikavimas virtuoziškas, stilingas, reto grožio dainingas garsas, subtilus duetų ansambliškumas, turtinga abiejų instrumentų tembrų paletė. Smuikininko ir pianisto duetai sulaukdavo puikių auditorijos, kritikų vertinimų. „Eugenijus Paulauskas – puikus solistas, išsiugdęs geriausias koncertuojančio atlikėjo savybes. Jo grojimas stebina grakščiu virtuoziškumu ir sodriu tonu.“ (Uusi Suomi, Helsinkis) „Koncertų cikle pasirodę abu menininkai – E. Paulauskas (smuikas) ir D. Trinkūnas (fortepijonas) suteikė ypatingą meninį išgyvenimą. Išgirdome absoliučiai idealų duetą, kuris atitinka visus kamerinės muzikos reikalavimus. Šiltas, tyras instrumento tonas, puiki smuikininko technika ir pirmiausia – subtiliai išdailintas smuikavimas. Jis darniai susiliejo su jautriu, lanksčiu ir spindesio kupinu pianisto skambinimu. Visa tai padarė nuostabų įspūdį.“ (U. Hermann, LDZ Liberal, Halė, Vokietija)

Kiek daug brangių bičiulystės, repeticijų ir koncertų prisiminimų, kelionių įspūdžių. Tarytum neseniai ir taip seniai nuskriejęs laikas, garsas, vaizdas. „Su Dainiumi Trinkūnu mes labai daug kur važinėjome. Po visą Sąjungą; ir užsienyje buvome su juo kartu. Nepaisant to, kad jis visada eidavo atsakingas pareigas, aš jį tiesiog priversdavau groti. Jis buvo labai sąžiningas darbuotojas. Aš ateidavau į kabinetą ir išvarydavau iš ten visus, – nekaltai šypsodamasis pasakoja E. Paulauskas. – Susitardavom šeštą valandą repetuoti, tai septintą valandą tik pradėdavom. Vakare...“ „Nepaisant visokių negandų, daugiausia koncertavau su nepaprastai muzikaliu žmogumi – smuikininku Eugenijumi Paulausku. Sakydavau, kad duonai užsidirbu. Bet koncertai, į kuriuos tarnaujant Filharmonijoje ir ministerijoje būdavo sunku ištrūkti, reikalingi sielai atsigauti. Tai gyvenimo „saldus stalas“. Dažnai grojome E. Griego, W.A. Mozarto, L. van Beethoveno sonatas. Paulausko smuikas visada dainuodavo – gražu iki ašarų“, – jautriai pasakojo D. Trinkūnas.

„Šiauliuose vyko E. Paulausko bei D. Trinkūno koncertai. Jų pasirodymai būdavo šiltai sutinkami ne tik kaip gerų menininkų, bet ir kaip į gimtąjį miestą atvykusių garsių ir garbingų buvusių šiauliečių. (...) Po koncerto prie kavos, arbatos puodelio ar šampano taurės jie visada sakydavo: „Groti savo gimtinėje – didelė šventė.“ (Bernadeta Markevičienė)

Savaime aišku, kad muzikanto meninei saviraiškai lemiamos reikšmės turi jo profesijos įrankio – muzikos instrumento – kokybė, jo meninės ir techninės galimybės. Likimas ir šįsyk dosniai apdovanojo primarijų. Bet ne jį vieną, ir tai džiugiausia. 1959 m. pavasarį, Lietuvos kvartetui ruošiantis Budapešto konkursui, kvarteto globėjo ir ilgamečio Kultūros ministro Juozo Banaičio (diplomuotas violončelininkas, prof. Povilo Berkavičiaus mokinys) įpareigojimu E. Paulauskas Leningrade iš muzikologo Nazarovo ir Glazunovo kvarteto antrojo smuikininko Aleksandro Pečnikovo (1873–1949) našlės už ministerijos lėšas suderėjo du itin vertingus Antonio Stradivarijaus ir Giovanni Battista Guadagnini smuikus. Pirmuoju iš tų smuikų daug metų griežė kvarteto primarijus (o 1999–2000 m. – smuikininkas Raimundas Katilius), antruoju – K. Kalinauskaitė. Nūnai šiais smuikais griežia puikūs jaunosios kartos lietuvių muzikantai. Beje, kol pateko į Lietuvą, A. Stradivarijaus smuikas Leningrade dešimtmečiais ilsėjosi dėkle ir tik retsykiais, pasak našlės pasakojimo, jo paskutinysis savininkas muzikologas Nazarovas išsiimdavęs įžymiojo italų smuikiadirbio šedevrą iš dėklo ir švelniai švelniai... šluostydavęs laiko susluoksniuotas dulkeles. O G.B. Guadagnini smuikas virtuozo A. Pečnikovo rankose skambėjo daugelyje Europos valstybių, greičiausia ir Lietuvoje, bene trisdešimčia metų anksčiau, nei tapo Lietuvos nuosavybe. 1929 m. gegužę ir gruodį Glazunovo styginių kvartetas (Ilja Lukaševskis, A. Pečnikovas, Aleksandras Ryvkinas ir Davidas Mogilevskis), išvykdamas ir grįždamas iš daugiadienių gastrolių Vakarų Europoje, surengė net keturis įspūdingus koncertus Kaune, Valstybės teatre. Kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius apie vieną tų gruodžio koncertų sužavėtas „Ryte“ rašė: „Ravelio kvartetas atskleidė mums šviesias prancūzų impresionizmo sferas. Pirmoji dalis atlikta stačiai žavėtinai. (...) Ne mažiau įspūdingai ir ekspresyviai buvo atskleista ir ketvirtoji dalis. Glazunovo novelečių antroji dalis iš visos programos buvo atlikta tobuliausiai. (...) Griego kvartetas vos nenunešė mus į baltas Skandinavijos kalnų viršūnes. (...) Šis ansamblis yra kaip retai kuris suderintas; tuo jis ir yra vertingas. (...) Tobula dinamika yra puikiausiai pritaikoma prie atitinkamų kompozitorių stilių.“

Glazunovo kvarteto meninį lygį lėmė ir atlikėjų meistriškumas, ir puikūs jų instrumentai. 1936 m. A. Pečnikovo, jo smuiko ir kvarteto keliai išsiskyrė. Smuikininkas muziko kelią tęsė ir užbaigė tolimojoje Argentinoje, o jo G.B. Guadagnini instrumentas liko Leningrade. Abu minėtus vertingus smuikus ne vienus metus bandė įsigyti Komitaso styginių kvartetas (jo smuikininkai griežia puikiais Guarneri instrumentais), kiti įžymūs SSRS ansambliai, solistai. O čia pasisekė mūsų E. Paulauskui! Gal lėmė ypatinga smuikininko intuicija ir ryžtingumas, pagelbėjo bendravimo menas, inteligentiškumas, gal dar rusų muzikantų našlių simpatijos Lietuvai...

Panašiai nuovokiai ir ryžtingai apsisprendė 1999-aisiais. Pasirašė su Filharmonijos vadovais grąžinimo raštus, širdingai padėkojo ir išsiskyrė su ilgamečiu ištikimuoju A. Stradivarijaus smuiku. Atsisveikino su artisto scena, klausytojų auditorija, mokinių ir studentų klasėmis. Dabar profesoriaus E. Paulausko namų svetainėje smuiką teprimena rėmelyje dailiai įtaisytas smuiko viršelis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedros mielų kolegų (bemaž pusė jų yra jo mokiniai) sveikinimu ir parašais. Plačiai girdime, regime, jaučiame ir vertiname E. Paulausko nuveiktus darbus. Lietuvos radijuje, garso įrašų studijose dešimtmečiais kauptas smuikininko solisto ir Lietuvos kvarteto pasaulio bei lietuvių muzikos klasikos įrašų fondas. Išties metas jį šiuolaikiškai tiražuoti ir skleisti muzikos profesionalų, melomanų, muzikos istorijos, interpretacijos studijų labui.

Daug metų jubiliatas plušėjo ir nemažai nuveikė pedagogikos bare. 1949–1951 m. dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, 1951–1983 m. – Lietuvos konservatorijoje (1975 m. tapo profesoriumi). 1968–1996 m. – M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 1992–1998 m. – Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete, 1992–1998 m. buvo Styginių katedros vedėjas, 1994–1998 m. – studentų kamerinio orkestro (subūrė vien iš savo ugdytinių) meno vadovas ir dirigentas. 1977 m. vedė meistriškumo kursus Glazge (Didžioji Britanija), 1991 m. – Roterdame (Olandija). Nuo 1960 m. E. Paulausko mokiniai ir studentai dalyvavo respublikiniuose, tarprespublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, gavo apdovanojimų. Tarp E. Paulausko mokinių (jų per 120) – smuiko klasės auklėtiniai Stanislovas Čepinskis, Olga Pozdnejeva, Algirdas Dekšnys, Kazimieras Kanišauskas, Konstancija Viržonytė-Klygienė, Rimantas Šiugždinis, Raimondas Butvila (1976 m. tarprespublikinio konkurso Taline II premija), Natalija Majorova, Ieva Gordonaitė, Danielius Kaplūnas, Rusnė Kiškytė, kvarteto klasės auklėtiniai – Eugenijus Urbonas, Jelizaveta Gordonaitė, Audronė Matulionytė ir Albertas Šivickis (Lietuvos konservatorijos studentų kvartetas, 1967 m. tarprespublikinio konkurso Rygoje I premija), Rimantas Šiugždinis, Saulius Kiškis, Aloyzas Grižas ir Saulius Lipčius (Lietuvos konservatorijos studentų, nuo 1977 m. Čiurlionio kvartetas), dar Petras Radzevičius, Valentinas Kaplūnas, Donatas Katkus, Petras Kunca, Gediminas Dalinkevičius, kamerinio ansamblio klasės auklėtiniai – Vytautas Barkauskas, Undinė Jagėlaitė ir kiti.

Šakota smuikininko prof. E. Paulausko veikla įvertinta LSSR valstybine premija (1965), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinu (1999), kitais apdovanojimais. Aštuoniasdešimtasis jubiliato ruduo kupinas jo mielų kolegų, auklėtinių, bičiulių ir artimųjų pagarbos, sveikinimų. Spalio 13-osios Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninis koncertas taip pat buvo skirtas E. Paulausko 80-mečiui ir jo darbuotės Filharmonijoje 60-mečiui. Jubiliatą sveikino solistė smuikininkė Lidia Baich (Austrija) ir dirigentas Justinas Brownas (Didžioji Britanija), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas, orkestro rėmėjų klubas, pilna klausytojų salė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvas ir generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. Lietuvos Respublikos premjero Gedimino Kirkilo sveikinimą jubiliatui perskaitė Vyriausybės patarėjas kultūros klausimais kompozitorius Faustas Latėnas. Žvalus, išmintingas ir sąmojingas jubiliatas pažėrė gražių gyvenimo ir muzikinės veiklos prisiminimų, minčių apie muziką.

„Kamerinė muzika – viena subtiliausių, giliausių ir intelektualiausių muzikos ir muzikavimo formų, – teigia Eugenijus Paulauskas. – Esu įsitikinęs, kad joks kitas muzikos žanras neturi tiek perlų, tiek šedevrų, kaip kvartetas. Kvartetus kūrė visi muzikos genijai. Šie kūriniai parašyti taip, kad muzikuodamas užmiršti garsų audinį, formos architektoniką, nes patenki į pačią jausmų gelmę, iš kurios iškyli tarsi apsivalęs, prašviesėjęs. Tokio atgimimo reikia ne tik mums, muzikantams. Jo reikia kiekvienam, kuris ateina į koncertą. Kuo dažniau mes jį patirsime, tuo turtingesni, geresni, skaidresni būsime.“

Arvydas Karaška