Cello fiesta

M. Raškovskio nuotr.

Tai, kas vyko Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje gegužės 9-osios vakarą, neabejotinai įeis į Lietuvos muzikinio gyvenimo istoriją kaip vienas unikaliausių koncertų. Cello fiestoje, skirtoje žymaus Lietuvos violončelininko ir pedagogo Michailo Šenderovo (1917–1984) 90-osioms gimimo metinėms paminėti, dalyvavo daugiau nei pusšimtis mūsų krašto violončelininkų: buvę jo mokiniai David Geringas, Augustinas Vasiliauskas, Virgilijus Vasiliauskas, Saulius Lipčius, Albertas Šivickis, Nijolė Šimkutė-Bitenieks, Lietuvos nacionalinio, Lietuvos valstybinio, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninių orkestrų, Lietuvos ir Šv. Kristoforo kamerinių orkestrų artistai, taip pat ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai.

Idėja surengti violončelininkų šventę, skirtą Lietuvos violončelės patriarchu vadinamo M. Šenderovo atminimui, kilo jo mokiniams D. Geringui, A. Vasiliauskui ir sūnui, kompozitoriui Anatolijui Šenderovui. Tačiau net ir patys organizatoriai nesitikėjo tokios dalyvių gausos – likus kelioms dienoms iki koncerto, jie vis dar sulaukdavo naujų violončelininkų skambučių. Taigi iš pradžių sumanyta kaip M. Šenderovo mokinių koncertas, Cello fiesta pasipildė ir tais violončelininkais, kurie tiesiogiai neturėjo kontakto su šia iškilia asmenybe, tačiau norėjo sudalyvauti pagerbdami jo atminimą.

Tris valandas trukęs koncertas anaiptol neprailgo: iki smulkmenų apgalvota jo dramaturgija, įvairi ir meistriškai atliekama programa (pirmoje dalyje daugiausia skambėjo įvairios sudėties ansamblių atliekamos kontrastingos miniatiūros, antrojoje – du stambios formos kūriniai) kūrė spalvingos šventės atmosferą. Koncertas prasidėjo paties M. Šenderovo griežimo vaizdo įrašu: jis kartu su žmona pianiste Ila Šenderova atliko Adagio iš Juliaus Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“. Po to M. Šenderovo atminimą pagerbė visi fiestoje dalyvavę violončelininkai: skambėjo jų kartu (taip pat dar ir kontrabosininkų Donato Bagursko, Arūno Kučinsko, Dainiaus Rudvalio, Sauliaus Zubrio bei perkusininko Pavelo Giunterio) griežiamas Karlo Davydovo „Himnas“. Dešimties balsų kūrinys, atliekamas daugiau nei pusšimčio violončelių, filharmonijos erdvę pripildė itin sodraus, šilto, nežemiškai kilnaus skambesio.

Koncerto programa sudėliota sumaniai ir, sakyčiau, simboliškai: nuo M.K. Čiurlionio menų gimnazijos, kur mokė M. Šenderovas, moksleivių atliekamų pjesių (norėčiau paminėti septintoką Arną Kmieliauską, atlikusį S. Rachmaninovo „Preliudą“ (akompanavo Jūratė Kuodytė) ir sužavėjusį labai gražiai vedamo garso linija, frazavimu) iki pripažintų violončelės meno meistrų griežiamų kūrinių. Galiausiai tąvakar buvo svarbiausia net ne muzikantų titulai ar meistriškumo atskleidimas, o bendras šiltos ir jaukios šventės kūrimas. Prie skirtingų atlikėjų sudėčių (violončelės ir fortepijono dueto, styginių kvarteto, violončelių dueto ir kvarteto, violončelių trio su simfoniniu orkestru) buvo priderinta ir vaizdinė medžiaga, pristatanti skirtingus M. Šenderovo gyvenimo ir kūrybinės veiklos etapus.

Pirmą koncerto dalį užbaigė pirmąkart Lietuvoje atliktas A. Šenderovo opusas „David’s Song“ („Dovydo giesmė“) violončelei ir styginių kvartetui (2006), dedikuotas D. Geringui jo 60-mečio proga. Lietuviškoje, kaip ir vokiškoje kūrinio premjeroje (ji įvyko praėjusiais metais Kronberge) jį atliko D. Geringas ir Valstybinis Vilniaus kvartetas. Šiame kūrinyje A. Šenderovas liko ištikimas jam būdingiems komponavimo principams: „David’s Song“ daug dėmesio skiriama garso ekspresijai, artikuliacijai ir spalvai, gretinami kontrastingo pobūdžio epizodai – pulsuojantys aktyvia energija, lyriški, intymūs, skaidriai žaismingi, netikėtu rakursu panaudojant pačių instrumentalistų balsus. Šį kūrinį, kaip ir antroje koncerto dalyje kartu su Muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, atliktą taip pat jam dedikuotą A. Šenderovo „Concerto in Do“ (2002), D. Geringas pagriežė jautriai išryškindamas lyrinius epizodus, atskleisdamas violončelės tembro spalvingumą ir įvairias raiškos galimybes. Violončelininkas taip pat pagerbė ir balandžio pabaigoje mirusio žymiausio pasaulio violončelininko, savo dėstytojo Mstislavo Rostropovičiaus atminimą, pagrieždamas J.S. Bacho Sarabandą.

Norisi tikėti, kad pirma violončelininkų fiesta, tarytum spontaniškai prasidėjęs judėjimas, taps gražia puoselėjama tradicija. Galbūt idėja išaugs į sumanymą rengti, pavyzdžiui, M. Šenderovo violončelininkų festivalį?