Ir mokslininko kruopštumas, ir emocinis polėkis

Gražina Daunoravičienė ir Algirdas Jonas Ambrazas O. Posaškovos nuotr.

Algirdas Jonas Ambrazas. Muzikos tradicijos ir dabartis. Sudarė Gražina Daunoravičienė. Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2007.

Balandžio 18 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo pristatyta profesoriaus habilituoto daktaro Algirdo Jono Ambrazo darbams skirta knyga „Muzikos tradicijos ir dabartis (Studijos. Straipsniai. Atsiminimai)“. Sulaukėme įspūdingo leidinio, kuriame atsispindi ne tik prof. A.J. Ambrazo penkiasdešimties metų intensyvi mokslinė muzikologinė veikla, bet ir visas mūsų muzikos kelias, jos pakilimai ir bėdos.

A.J. Ambrazo kūrybinė veikla nepaprastai šakota ir įvairialypė (dalis jos – konsultavimas, oponavimas, recenzavimas ir t.t. – apskritai lieka nuošalyje). Jis yra žymiausias mūsų teorinės minties atstovas, muzikos istorikas, publicistas, kurio plunksnai priklauso vaizdingi straipsniai ir žmonių portretai; enciklopedininkas, vien leidžiamai Muzikos enciklopedijai pateikęs per 150 straipsnių (ir tai dažniausiai patys sudėtingiausi), jos vyriausiasis redaktorius. Šį sąrašą dar galima pratęsti. Tad suprantama, kad iš gausos darbų nelengva buvo atrinkti ir sugrupuoti svarbiausius.

„Dauguma Algirdo Jono Ambrazo muzikologinių darbų yra labai reikšmingi ir tolesnei lietuvių muzikinės kultūros tyrinėjimų plėtotei, ir muzikos mokslo sklaidos procesui, – rašo pratarmėje knygos sudarytoja. – Deja, dalis šių tekstų tebėra rankraščiai, daugelis darbų išsimėtę po bibliografine retenybe virtusius leidinius arba išspausdinti užsienyje. Jie nefunkcionuoja kaip visuma.“

Knygos sudarytoja, docentė dr. Gražina Daunoravičienė, perėmusi iš A.J. Ambrazo muzikos teorijos katedrą (1998–2003) ir einanti jo pėdomis gilinant mūsų teorinės minties barus, šiuo darbu parodė ne tik pagarbą ir dėmesį vyresniajam kolegai, bet ir gražų nesavanaudiškumą. „Žinojau, kad pats profesorius to nepadarys, jis imsis muzikos istorijos sutvarkymo ar daugybės kitų svarbių darbų“, – kalbėjo per knygos pristatymą G. Daunoravičienė. Jai pavyko rasti vaizdingą ir konstruktyvią struktūrą, ryškiai atspindinčią pagrindines A.J. Ambrazo darbų kryptis.

Knygą sudaro septyni skyriai ir išsamūs priedai. Pirma dalis – A.J. Ambrazo muzikologinės tradicijos analitinės interpretacijos – tarsi preliudas: čia pateikiami keturių kolegų straipsniai, aptariantys skirtingus profesoriaus veiklos barus. Pirmasis (autorius Vytautas Landsbergis) buvo skirtas A.J. Ambrazo 50-mečiui (1984 m.) ir turi simbolinę antraštę – „Apie Algirdą Ambrazą dar ne viskas“. Iš tiesų, dešimtmečiai, praėję nuo tos dienos, nepaprastai pagausino profesoriaus kūrybinę biografiją, bet anuomet V. Landsbergio pateikta charakteristika lieka nepakitusi ir nepaprastai taikli: „Muzikai pažįsta šį kolegą: platokos kaktos ir pečių, galva pakelta aukščiau buities ir eismo ženklų, prikimšta teorinių bei organizacinių muzikologijos rūpesčių; širdimi, linkusia į pagalbą ir paramą, į gyvenimo ir mokslo tiesą“ (p. 150).

G. Daunoravičienė savo išsamioje studijoje „Algirdo Jono Ambrazo Opus Magnum“ pateikia J. Gruodžio kompozitorių mokyklos genealoginį medį ir, remdamasi vienu svarbiausių A.J. Ambrazo tyrinėjimų objektu (publikuotos keturios knygos) bei jo darbais, analizuoja lietuvių kompozitorių mokyklos šaknis, jos kamieną bei šakas.

Irena Mikulevičiūtė aptaria A.J. Ambrazo mokslinius pedagoginius darbus („Metodologija muzikos pažinimui“). Ji teigia: „Sistemiškai tyrinėjęs fundamentaliąsias muzikos teorijos problemas, kartu reaguodamas į mažiausius muzikinio mąstymo pokyčius, keičiančius jos kalbos struktūrą, LMTA profesorius Algirdas Ambrazas sukūrė muzikos teorijos dėstymo metodologiją“. (p. 42)

Jūratė Gustaitė savo straipsnį „Muzikologinės veiklos paraštėse“ skiria daugialypei A.J. Ambrazo muzikologinei veiklai, išskirdama ir mažiau matomas sritis, kaip antai darbą terminologijos komisijoje: „Ne vien todėl, kad Profesorius jau daug metų (nuo 1977-ųjų) yra Lietuvos muzikos akademijos terminologijos komisijos narys. Jis turi puikų kalbos pojūtį, kuriuo pagrįstai pasikliauna. Nelinkęs iškart pasiduoti mus nuolat užgriūvantiems naujiems kalbininkų pasiūlymams ir reikalavimams.“ (p. 54)

Tad pirmame skyriuje pateikus A.J. Ambrazo svarbiausias darbo kryptis, toliau jos ryškinamos jau jo paties mintimis.

Viena svarbiausių A.J. Ambrazo tyrinėjimų temų yra muzikos nacionalinio stiliaus, tautinės mokyklos klausimai. Įvairūs straipsniai II skyriuje („Lietuvių tautinės kompozitorių mokyklos raida“) analizuoja muzikos nacionalinio stiliaus sampratą, M.K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno, E. Balsio tautinio stiliaus savitumus. Tačiau autorius neatsiriboja nuo muzikos išraiškos priemonių pokyčių. „Nacionalinis stilius – dinamiška kategorija. Kiekviena ryški kūrybinė individualybė ne tik savaip išreiškia jau susiklosčiusius nacionalinio stiliaus bruožus, bet ir formuoja naujus.“ (p. 148)

Trečiasis skyrius „Ars et praxis musica“ skirtas įvairių epochų kompozitorių kūrinių analizėms ir pristatymams. Čia, šalia gilių teorinių analizių ir atradimų (A.J. Ambrazas pateikia naują M.K. Čiurlionio poemos „Miške“ formos koncepciją) rasime ir spalvingą esė „Muzikos auka gėrio karalystei“, skirtą J.S. Bacho „Muzikinės aukos“ atlikimui (ansamblio „Regnum“ ir Vaidoto Daunio iniciatyva) Verkių rūmuose.

Ketvirtasis skyrius („Premjerų rezonansai“) – tai A.J. Ambrazo mintys apie reikšmingas lietuvių autorių kūrinių premjeras, jų pristatymas ir nagrinėjimas. Vyraujančią poziciją čia užima J. Juzeliūno kūriniai, nes būtent šiam kompozitoriui jau keletą dešimtmečių A.J. Ambrazas skiria daugiausia dėmesio.

Su šiuo skyriumi susijęs ir penktasis, „Tekstai apie tekstus“, kur pateikiamos kolegų knygų recenzijos. O šeštasis skyrius „Užsienio kontekstai“ supažindina mus su profesoriaus užsienio kelionėmis. Tai įspūdžiai iš kongresų, konferencijų, stažuočių. Sovietmečiu kiekviena kelionė į užsienį tapdavo nemažu įvykiu, dažnai atsispindėdavusiu spaudoje. Šiame skyriuje vaizdžiai pasireiškia A.J. Ambrazo publicistinis talentas, jo poetinis polėkis, ką ryškiausiai atspindi žavus esė „Gėlės ant Oskaro Milašiaus kapo“.

Knygą baigia „Muzikų siluetai“ – atsiminimai apie gyvenime sutiktus žmones. Čia prieš mus iškyla ir pirmieji mokytojai, ir iškilūs muzikai (J. Čiurlionytė, J. Juzeliūnas) bei garsūs užsienio kūrėjai (C. Ballifas, R. Zechlin ir kt.).

Ypatingu tikslumu ir gausa patraukia priedai. Čia rasime ne tik tradicinius elementus, kaip antai muzikinės veiklos chronologinę ir pavardžių rodykles, bet ir bibliografiją, kuri išskaidyta net į penkis poskyrius; juose išvardyti darbai, kurie paprastai yra apeinami. Tai straipsniai įvairiose enciklopedijose, pranešimai mokslinėse konferencijose, viešos paskaitos ir t.t. Matyt, paties profesoriaus viskas tiksliai sužymėta, o sudarytojos kruopščiai surinkta.

Sudarant tokio pobūdžio knygą, labai svarbus yra atrankos principas; čia pasirinktasis visiškai įtikina. Knygos sudarytoja labai nuosekliai „piešė“ šį A.J. Ambrazo portretą, parodydama jį skirtingais rakursais bei spalvomis. Matome profesorių ir kaip susikaupusį, į vieną problemą įsigilinusį mokslininką, ir kartu aktyviai dalyvaujantį ne tik muzikiniame gyvenime. Jis kupinas geranoriškumo, ypač linkęs pasidžiaugti kompozitorių kūrinių gerosiomis savybėmis.

Gal, šalia sudarytojos pratarmės, būtų pravertęs ir paties profesoriaus žodis: žvilgsnis į praeities darbus – kokie teiginiai ir vertinimai pasitvirtino, kokie būtų koreguotini.

Knyga patraukia konceptualumu, informacijos gausa ir įvairove. Besidžiaugiant nauju vertingu laidiniu, šalia paties profesoriaus ir knygos sudarytojos, negalima nepaminėti daugelio kitų muzikinių leidinių nuoširdžių talkininkų – redaktorės Donatos Linčiuvienės ir dailininko Roko Gelažiaus.