Kinas

Aktoriai ir žudikai

Naujas „Kinas“

iliustracija

Tapęs privilegijuotu pirmuoju viešu žurnalo „Kinas“ skaitytoju, visada šiek tiek sutrinku. Nuo seno esu įvairiausių žurnalų apie kiną rijikas. Kad ir ką sakytumėte, jau 7-ajame dešimtmetyje (ką ir kalbėti apie prieškario laikus) kioskuose buvo galima nusipirkti (aišku, užmezgus patikimus santykius su pardavėja) ne vieną leidinį apie kiną: „Ekrano naujienas“, vėliaus tapusias kas mėnesį leidžiamu „Kinu“, rusiškus „Sovetskij ekran“ ir „Iskusstvo kino“, vokiečių „Filmspiegel“, čekų „Kino“, lenkų „Ekran“ ir „Film“, bulgarų „Filmovi novini“, rumunų „Cinema“. Dabar jie dūla nenaudojami tamsiame kambarėlyje, bet rankos nekyla atiduoti į makulatūrą. Gal todėl, kad žurnalai primena saldžias akimirkas, kai užsisklendęs įkaitusioje palėpėje pasinerdavau į stebuklingą kino pasaulį. Dauguma aprašytų filmų buvo neprieinami, bet procesą buvo galima įsivaizduoti. Dabar, matyt, yra atvirkščiai. Vilniuje laisvai nenusipirksi žurnalų apie kiną kitomis kalbomis. Žinoma, yra bibliotekos, skaityklos, internetas, yra videotekos ir mediatekos. Yra patikimų vietų, kur susitaręs gali reguliariai gauti rusišką ir lenkišką kino spaudą. Bet ar daug kas patiria tą saldų jausmą, kuris apima, kai gali susirangyti savo mėgstamame sofos kampe ir atsiversti naują žurnalą? Kiekvienas naujas „Kinas“ man vis apie tai primena, nes skaitymas yra vienas didžiausių civilizuotos visuomenės malonumų.

Naujas „Kinas“ akivaizdžiai turi aktorių „prieskonį“. Vaido Jauniškio esė „Gotika. Aktorius“ skirtas Johnny Deppui (jo veidas papuošė ir žurnalo viršelį), netrukus vėl sugrįšiančiam į mūsų ekranus dar vieno „Karibų piratų“ tęsinio Džeku Žvirbliu. Tai labai asmeniškas kritiko meilės prisipažinimas, bet po juo, manau, pasirašytų kiekvienas Deppo gerbėjas: „Po jo lopšinių vaikai turėtų sapnuoti itin spalvotai: čia šaudoma ir trykšta kraujai, bet prieš tai visada pasiliekama sekundė, kad Deppas perspėtų: tai neskauda, šitą kraują paprastai spaudžiu ant picos. Mirktelėjimas, riterio poza, aštri replika ir mirtis kaip dar vienas nuotykis, į kurį reikia eiti plačiai atlapotais marškiniais – elegantišku laisvės įvaizdžiu.“

Kitas žymus mūsų laikų aktorius Jerzy Radziwiłowiczius – „žmogus iš marmuro“ – šį balandį buvo atvykęs į Vilnių. Jis susitiko ne tik su VII lenkų filmų savaitės žiūrovais, bet ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais – būsimais aktoriais, režisieriais, operatoriais. „Kine“ spausdinami pastarojo pokalbio fragmentai: Radziwiłowiczius dalijasi apmąstymais apie aktoriaus darbo teatre ir kine ypatybes, prisimena, švelniai tariant, keistoką bendradarbiavimą su Jeanu-Lucu Godard’u, Krzysztofą Kieślowskį, kurio filme „Be pabaigos“ suvaidino... numirėlį. Izoldą Keidošiūtė, akivaizdžiai abejodama savo herojės talentu, pristato dukart „Oskarų“ laureatę Hilary Swank, o Auksė Kancerevičiūtė recenzuoja filmą „10 Biblijos prakeiksmų“, kuriame Swank suvaidino pagrindinį vaidmenį. Laima Kreivytė rašo apie ispanų debiutanto Danielio Sįncheso Arevaló filmą „Tamsiai mėlyna beveik juoda“.

Dar vienas šio „Kino“ esė yra Rūtos Birštonaitės „Kadras vaiduoklis“. Autorė gilinasi į sinefilo fenomeną, rašo apie ypatingą tik kino teatre patiriamą išgyvenimą: „Kad ir koks man mielas būtų konformistinis variantas žiūrėti vaizdajuostes ir DVD namie, ėjimas į kino teatrą vis dėlto yra reikalingas. Tai – būtinosios kino suvokimo aplinkybės.“

Šiųmetinio „Kino pavasario“ svečias buvo garsus prancūzų fotografas Nicolas Guérinas, surengęs parodas ir „Akademijos“ galerijoje, ir „Coca-cola Plaza“ kino teatre. Apie tai, kaip jis fotografuoja žvaigždes ir didžiuosius režisierius, apie pasiaukojantį žurnalo „Positif“ autorių darbą jis papasakojo Neringai Kažukauskaitei.

Kita didžioji šio „Kino“ tema – žudikai. Trumpą serijinio žudiko kine istoriją, papildytą realaus statistinio žudiko portretu bei nelinksmomis monstrą Čikatilą sugavusio tardytojo Amurchano Jandijevo įžvalgomis, pateikia Živilė Pipinytė. Pasigilinti, kodėl serijiniai žudikai nepastebimai tapo bene populiariausiais šių dienų kino personažais, paskatino numatoma birželio premjera – Davido Fincherio filmas „Zodiakas“, papasakojęs apie vieno garsiausių JAV serijinio žudiko gaudynes. Filmą recenzuoja ir jo autorių trumpai pristato taip pat Ž. Pipinytė.

Solidžiai atrodo lietuvių kinui skirta žurnalo dalis. Ulijona Odišarija pasižvalgė po Valdo Navasaičio filmo „Perpetuum mobile“ filmavimo aikštelę, pasikalbėjo su kūrėjais. Linas Vildžiūnas recenzuoja Giedrės Beinoriūtės dokumentinę-animacinę juostą „Gyveno senelis ir bobutė“ apie autorės šeimos tremtį Sibire bei Lilijos Kopač, Danutės Selčinskajos, Algio Liutkevičiaus ir Virgilijaus Kubiliaus istorinį dokumentinį filmą „Vilties etiudas“, kurio herojė – pasaulio teisuolė kaunietė Helene Czapski-Holzman. Sonata Žalneravičiūtė analizuoja labai asmenišką Dalios Kanclerytės filmą „Pakūta mano meilė“, skirtą Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio vienuolynui, kur Kanclerytė atrado naujus namus. Rūta Oginskaitė rašo apie Vytauto V. Landsbergio filmą „Liudvikas“ ir apie jo herojų – poetą Liudviką Jakimavičių. Autorės įžvalgos apie lietuvių dokumentiniame kine pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusį menininko portreto žanrą, manau, būtų naudingos ir kitiems menininkus pasišovusiems filmuoti autoriams. N. Kažukauskaitė rašo apie naujausius „AXX“ filmus ir pažeria vertingų pastabų, kaip būtų galima naudingesne linkme pakreipti šio permanentinio festivalio-konkurso darbą. Ž. Pipinytė feljetone „Kam įdomus lietuvių kinas“ svarsto apie mūsų kino pristatymo užsienyje problemas.

Nauja ir laukta „Kino“ rubrika yra „Namų kinas“. Joje bus pristatomi dėmesio verti filmai, pasirodę DVD formatu. Šįkart Saulius Macaitis rašo apie Pavelo Lungino „Salą“, Milošo Formano „Visuomenę prieš Larį Flyntą“ ir Alejandro Gonzálezo Ińarritu „Babelį“.

Kaip visada, pristatomi ir artimiausi kino renginiai – „Skalvijos“ kino centre birželio 6–10 d. vyksiantis tarptautinis kino mokyklų festivalis „Kino šortai“, birželio – liepos mėn. Alytuje, Vilniuje ir Kaune vyksiančios „Kino atostogos“ ir liepą tradiciškai kino studentus į Juodkrantę pakviesianti „Vasaros media studija“. Gaila, kad aš jau seniai nebe studentas.

Jūsų – Jonas Ūbis