Rytų vėjai su „Jauna muzika“

Mūsų koncertų salėse Azijos šalių akademinė klasikinė muzika nėra dažnas reiškinys. Kalbant apie šių kraštų muziką chorui, vargu ar kuris iš Lietuvos chorų yra susidūręs su Indijos, Indonezijos, Mongolijos tradicinių melodijų aranžuotėmis. Vis nesiliaujantis ruošti įvairios stilistikos programas choras „Jauna muzika“ klausytojus nudžiugino dar vienu tolimų kraštų egzotišku atspalviu praturtintu koncertu „Rytų vėjai“, įvykusiu gegužės 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Azijos muzikinė kultūra turi šimtmečiais puoselėtas, giliai įsišaknijusias savas tradicijas, smarkiai besiskiriančias nuo europietiškųjų. Tačiau ilgainiui Europos menas, mokslas ir mąstymas paveikė įvairias Azijos kultūros sferas. Vienas iš pavyzdžių yra chorinis dainavimas ir daugiabalsiškumas, atėjęs į Aziją su Europos kolonializmu bei krikščioniška dainavimo tradicija.

Dviejų tradicijų ir kultūrų sąsajas bei skirtumus „Jaunos muzikos“ dainininkams per kelias dienas bandė perteikti programos sumanytojas ir dirigentas Andre de Quadros (Indija, JAV). Choro svečias indų kilmės dirigentas muziko kelią pradėjo grieždamas smuiku. Vėliau studijavo dirigavimą Bombėjaus (dabar Mumbajus) konservatorijoje, La Trobe ir Melburno universitetuose, garsiajame „Mozarteume“ bei Viktorijos menų koledže. Buvęs Australijos Monasho universiteto Muzikos atlikimo meno fakulteto profesorius šiuo metu vadovauja Bostono universiteto muzikinio lavinimo katedrai. Muziko kūrybinėje biografijoje žymiausių visų laikų pasaulio kompozitorių kūrinių atlikimai: J.S. Bacho „Pasija pagal Matą“, G.F. Händelio „Mesijas“, H. Berliozo „Te Deum“, J. Stravinskio „Psalmių simfonija“, W.A. Mozarto, J. Brahmso, G. Verdi „Requiem“ ir kt. A. de Quadros gastrolių maršrutai driekiasi per Azijos šalis ir per didžiąją Europos dalį bei JAV.

Dirigentas yra tarptautinės choro muzikos federacijos (IFCM) tarybos, žymiausių pasaulio konkursų tarybos narys. Jis taip pat redaguoja Azijos ir Ramiojo vandenyno salų kompozitorių kūrinius leidykloms „Earthsongs“ (JAV) ir „Warner Chapell Music“ (Australija) ir yra Melburno tarptautinio chorų konkurso meno vadovas.

Dirigentas Lietuvoje lankėsi jau ne pirmą kartą, tačiau sena svajonė padiriguoti kadaise išgirstam ir savo garso kultūra bei atlikimo galimybėmis jį sužavėjusiam chorui „Jauna muzika“ išsipildė tik šiemet. Įdomu, kad A. de Quadros, daugiausia rengiantis programas iš Europos muzikos lobyno, „Jaunai muzikai“ parinko pluoštą Azijos šalių kompozitorių kūrinių. Ypač daug dėmesio dirigentas skyrė garso formavimui ir kokybei. Įprastus vokalinius įgūdžius choro dainininkams per gana trumpą laiką teko keisti, kad atliekama muzika įgautų kuo autentiškesnę azijietišką spalvą. Lankstiems ir greitai persiorientuojantiems choro atlikėjams tai įgyvendinti, pasak paties dirigento, pavyko visai neblogai, ypač atliekant Vanraj Bathia ciklą „Šeši sezonai“. Kūrinio muzikinė kalba yra pagrįsta tradicine indų raga, susijusia su tam tikru metų laiku. Kadangi ir kiekvienas choro balsas tarsi atliko savo ragą, dirigentas dažnai nesirinko įprastos dirigavimo schemos, o siūlė choristams individualiai pajusti ragos ritmikos tėkmę. Kūrinys „Šeši sezonai“ įdomus dar ir tuo, kad yra parašytas XI a. sanskrito tekstais, išverstais į hindi kalbą. Ciklas alsuoja ypatingu rytietišku dvasingumu, atverdamas klausytojui neegzistuojančią Azijos kultūroje ribą tarp pasaulietiškumo ir sakralumo.

Apie kitokią garso spalvą dainininkams teko galvoti ir dainuojant Se Enkhbayaro kompoziciją „Miražas Gobio dykumoje“. Miražas čia – tradicinis simbolis. Muzikinė kalba kūrinyje pagrįsta mongoliškomis intonacijomis bei tradicinio dainavimo „urt duu“ atgarsiais. Solo partiją atlikusi Ona Sapranavičienė subtiliai atskleidė mongoliškos melodikos dvasią. Choras dainuodamas piešė viltingus ir ramius kalnų upių ir miškų vaizdus, kuriuos keitė nusivylimas – vėl nyki dykuma ir smėlio kopos.

Programoje nuskambėjo ir trys europiečių kompozitorių kūriniai. Tai – Vytauto Miškinio „When I Give...“ („Kai aš paleidžiu“) ir du Gustavo Holsto himnai iš Rigvedos („Kovos himnas“ ir „Himnas nežinomam dievui“). V. Miškinio kompozicija su azijietiška tematika siejosi R. Tagorės parašytu tekstu, o G. Holsto himnai iš Rigvedos – seniausių indų religinių himnų rinkinio – panaudotais tekstais.

Choro atliktuose Victoro Paranjoti „Dravidų ditirambuose“ autorius neįtikėtinai meistriškai sujungė Pietų Indijos tradicinio muzikos stiliaus karnat ragas su indų klasikinės muzikos forma tarana, taip pat panaudojo persų ir arabų fonemas.

Įspūdingai ir žaviai vakarą pabaigė „Jaunos muzikos“ atlikta Indonezijos kompozitoriaus Budi Susanto Yohaneso kompozicija „Janger“. Pavadinimas nurodo Indonezijos Balio salos šokį. Paprastai jis atliekamas pritariant tradiciniais instrumentais, fleita ir būgnais. Šiuos instrumentus subtiliai ir vykusiai imitavo choro dainininkai.

Šv. Kotrynos bažnyčios skliautai, apšviesti prie choristų azijietiško stiliaus aprangos pritaikytomis šviesomis, netikėtai sukūrė Azijos kraštams būdingą atmosferą, kurią pagyvino ir A. de Quadros publikai skirti komentarai. Lietuvoje ši programa nuskambėjo pirmą kartą, visomis prasmėmis paliudydama vakarietiškosios ir rytietiškosios kultūrų ryšį.