Vaivorykštė virš Vilniaus

„Tobulybė“

Nekeista, kad tautiečiai ir ypač vilniečiai nesigėdija savo homofobijos. Manau, kad ji neatsiejama nuo tautai, matyt, įgimtos ksenofobijos. Esame provincialūs iki kaulų smegenų, didžiuojamės krepšiniu ir kitokiais sportais. Išsipildė niūri vieno Sąjūdžio kūrėjų pranašystė, kad greitai tapsime krepšinio sirgalių tauta. Kitiems taip pat nebuvo lengva vaduotis iš panašių prietarų. Iš prietarų apskritai vaduotis sunku, nes jie dažniausiai susiję su skambiais žodžiais apie šeimos, religines ar nacionalines vertybes. Tarsi tolerantiškumas būtų visų tų vertybių alternatyva. Nežinau, kas paskatino BTV šį savaitgalį rodyti filmus apie tolerantiškumą kitaip mąstantiems ir gyvenantiems. Tikiuosi, kad jie sukels įvairesnių minčių, nei šiomis dienomis rasi lietuvių žiniasklaidoje. Franko Piersono 2000 m. filmas „Nepadorios nuotraukos“ (BTV, 19 d. 22.45) atkuria realią situaciją, kurią 1990 m. išgyveno Cincinačio Šiuolaikinio meno centro parodų kuratorius Dennisas Barrie (filme jį suvaidino Jamesas Woodsas). Konservatyvių pažiūrų politikai jį apkaltino obsceniškumo, homoseksualizmo ir pornografijos propaganda už tai, kad Barrie surengė kontroversiškai vertinamo fotografo, AIDS aukos Roberto Mapplethorpe’o darbų parodą „Tobula akimirka“ („The Perfect Moment“). Žinoma, teismo scenos filme primena pilietiškumo pamokas. Tačiau Roberto Mapplethorpe’o fondo dėka filme galima pamatyti diskusijas sukėlusias fotografijas. Piersono filme svarbią vietą užima ir interviu su ryškiomis šių dienų kultūros figūromis – Williamu F. Buckley, Barney Franku, Salmanu Rushdie, Fran Lebowitz ir Susan Sarandon. Jie pateikia savo požiūrį į Mapplethorpe’o kūrybą. Tačiau turbūt svarbesnė filme yra Barrie šeimos išgyvenama drama. Woodsas ir Diana Scarwid puikiai perteikia šeimos, kurią užgriūva milžiniškas visuomenės spaudimas ir dėmesys, jausmus.

Joelio Schumacherio 1999 m. „Tobulybė“ (BTV, 20 d. 22 val.) nepretenduoja į autentišką istoriją. Tai greičiau pasaka apie tolerantiškumą. Filmo herojus yra apsaugoje dirbantis buvęs policininkas homofobas Voltas (Robert De Niro). Vieną naktį jį pašauna. Po kraujo išsiliejimo į smegenis pusiau paralyžiuotas Voltas negali aiškiai kalbėti. Gydytojas paskiria jam intensyvią fizinės terapijos programą, į kurią įeina ir dainavimo pamokos. Tačiau žiemą Voltas priverstas sėdėti namuose, tad jo mokytoju tampa nekenčiamas kaimynas, lyties keitimo operacijos laukiantis transvestitas Rastis, kurį puikiai suvaidino Philipas Seymouras Hoffmanas („Capote“).

Robertą De Niro pamatysime ir dar viename filme apie nepakantumą. Tai 1996 m. Tony Scotto sukurtas „Aistruolis“ (TV3, 20 d. 23.55). De Niro vaidina beisbolo aistruolį, Wesley Snipesas – jo garbinamą žaidėją. Režisierių domino, kada žavėjimasis dievuku tampa liga, kodėl taip atsitinka, kaip iš pradžių nekenksmingas įprotis tampa destruktyviu. Scottas visada pasižymėjo ypatingu formos pojūčiu, neįtikėtinu vizualumu, tad ir šiame trileryje yra tiesiog kvapą gniaužiančių scenų. Šįkart tai beisbolo „mūšiai“. Gaila, pas mus jos greičiausiai nebus deramai įvertintos, nors filmo konsultantais dirbo beisbolo garsenybės. Filme taip pat pamatysime Ellen Barkin, Johną Leguizamo, Benicio Del Toro bei Patti D’Arbanville, kurią dar keturiolikmetę išgarsino Andy Warholo „Flesh“.

Laikau save tolerantišku žmogumi, bet kai kurie nacionalinės televizijos veiksmai verčia prisiminti seną rusišką anekdotą apie žydą perkrikštą: „Ilja Moisejevičiau, arba kryžių nusiimkite, arba kelnes apsimaukite“. Geriausiai tautinės televizijos dviveidiškumą pademonstruos šio penktadienio (18 d.) programa: 16 val. LTV tiesiogiai transliuos Šv. Teresėlės relikvijų sutikimą Lukiškių aikštėje ir Vilniaus arkikatedroje, o 22.40 parodys neapsakomai vulgarią Betty Thomas komediją „Intymus Hovardo Sterno gyvenimas“ (1997). Filmo herojus yra pats save vaidinantis Howardas Sternas – amerikiečių žvaigždė, radijo laidų vedėjas. Beje, filmo pagrindas – jo autobiografinė knyga. Net amerikiečių kritikai atkreipė dėmesį, kad filmo herojus nesveikai apsėstas sekso, o jo humoro jausmą pavadino bathroom humor.

Sekmadienio vakarą (20 d. 21 val.) LTV parodys Johno Woo filmą „Misija neįmanoma 2“ (1999). Tai – Briano De Palmos kurto garsaus serialo kino versijos tęsinys. 1995 m. De Palma kalbėjo apie sunkią gėrio ir blogio kovą. Filmas iš dalies buvo trileris, iš dalies – moralitė. Woo taip pat mėgsta kurti trilerius apie gėrio ir blogio kovas. Šįkart specialusis agentas Hantas (Tom Cruise) turi atgauti iš nusikaltėlių bakteriją, galinčią išgelbėti žmoniją. Tai padaryti jam gali padėti tik viena mergina kinė... Tačiau pamažu ryškėja ir skirtumas tarp Woo ir De Palmos pasaulių. De Palma pasikliauja europietiška tradicija, pagal kurią pasaulio egzistavimo pagrindas yra konfliktas tarp gėrio ir blogio. Woo žiūri kitaip, jo pasaulio pagrindas yra konfliktas tarp jang (vyriško prado) ir jin (moteriško prado), kuriuose gėris ir blogis yra susimaišę. Tad jo filmas – greičiau pasaka apie mergaitę, kuri išsirengia į platų pasaulį.

Interpretuodami pasaulį europiečiai visada pasirenka etikos perspektyvą. Ką renkasi kinai, nežinau. Viename interviu Woo yra sakęs, kad Vakarai visiškai nesupranta Azijos kultūros: „Jau nuo seno gyvename skirtinguose pasauliuose. Sutikau daugybę žmonių, nesuprantančių kinų tapatybės, tradicijos ir kultūros. Dabar, kai turiu galimybę dirbti Holivude, man dažnai atrodo, kad turėčiau tapti tiltu tarp mūsų kultūrų.“

Man vienas didžiausių kinų kūrėjų yra Zhang Yimou. Žaviuosi jo ankstyvosiomis dramomis, nors negaliu nesigrožėti ir „Bebaimio“ ar „Keturių kardų namų“ vizualumu. TV3 (19 d. 0.15) parodys 1999 m. sukurtą režisieriaus filmą „Nė vienu mažiau“, pelniusį Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“. Režisierius pasakoja apie trylikametę mergaitę, kuri paskiriama skurdaus kaimelio mokyklos mokytoja. Ji pažada, kad kol sugrįš tikrasis mokytojas, iš klasės nedings nė vienas mokinys, nes nori gauti pažadėtą dovaną. Tačiau vienas berniukas išvyksta uždarbiauti į miestą. Iš paskos išsirengia ir Wei Minzhi. Neorealistinėmis priemonėmis sukurtas filmas iš tikrųjų yra pasakojimas apie ryžtą, sugebantį nugalėti visus barjerus. Istorija paprasta, bet ji įtraukia. Tikrovė rodoma tarsi tai būtų dokumentinis filmas, ji kupina netikėčiausių detalių ir labai iškalbinga net ir nebūdama stilizuota ar estetizuota, kaip kad dažniausiai būna Zhang Yimou filmuose. Filmo herojė sužavi savo sveiku naivumu ir užsispyrimu. Žinoma, kartu tai dar viena pasaka apie mergaitę ir pasaulį. Tačiau kaip joks kitas kinų filmas, šis sugeba paaiškinti tą kitokį mentalitetą ir kitas pasaulio suvokimo taisykles. Manau, kad „Nė vienu mažiau“ režisierius yra atviras ir tikras kaip jokiame kitame savo kūrinyje. Kuklus filmas žėri kaip brangakmenis tarp vakarietiškų Swarovskio stikliukų ir primena, kad kinas yra menas.

LTV2 (20 d. 18.05) primins, nuo ko prasidėjo kinas, kurį vadiname menu. Tai – 1915 m. sukurta Davido Warko Griffitho epopėja „Tautos gimimas“. Griffithas vadinamas kino Homeru pelnytai – jis išmokė kiną pasakoti. Jis pavertė kiną menu. Jis (būtent filmo „Tautos gimimas“ sėkmė) įrodė, kad verta investuoti į kiną didelius pinigus ir tuo padėjo Holivudo pamatus. Griffithas – pati tragiškiausia, prieštaringiausia ir didžiausia amerikiečių kino figūra. Gal todėl, kad kinas jam buvo tik priemonė padaryti žmones geresnius, protingesnius, tauresnius. „Tautos gimime“ Griffithas pirmasis kino istorijoje rekonstravo nesenos praeities – XIX a. JAV pilietinio karo įvykius. Filme pasakojama dviejų didelių šeimų istorija susilieja su karo, kuriame gimė amerikiečių tauta, istorija. „Tautos gimime“ beveik viskas yra pirmąkart kino istorijoje – įspūdingos masinės scenos, tiksli istorinių įvykių rekonstrukcija, aiški filmo konstrukcija, nuolat auganti įtampa, herojų jausmus perteikianti gamta, išraiškingi stambūs planai, netikėti rakursai, originalus montažas ir nenusakoma poezija, lyrizmas, humoras ir satyra. Filmas Europą pasiekė gerokai vėliau ir labai patrumpintas, nes europiečiams buvo nepriimtinas pietiečio Griffitho požiūris į Šiaurę, karą ir juodaodžius.

Neseniai grįždamas namo mačiau virš Vilniaus iškilusią vaivorykštę. Ji gaubė miestą savo lanku tarsi skydu. Buvo gražu.

Jūsų – Jonas Ūbis