Jaunuoliai ir vyrai

Romualdas Baličnskas. Iš ciklo „Senas filmas“. 2007 m.

Viduriniosios kartos lietuvių menininkas Romualdas Balinskas žiūrovams labiausiai žinomas kaip tyrų mergaičių tapytojas. Sušiauštų faktūrų, padūmavusių tonų fone šmėžuojančios būtybės giminingos po Stebuklų ir Veidrodžio karalystes keliavusiai, Lewis’o Carrollio aprašytai ir Johno Tennielio nupieštai Alisai ar nekaltiems Balthauso personažams.

Pastarojo meto R. Balinsko tapyboje ryškėja tendencija „revizuoti“ savo kūrinių veikėjus. Nekaltas mergaites ir merginas keičia bręstantys paaugliai ir brandą pasiekę jaunuoliai bei vyrai. Transformuojasi ne tik išoriniai atributai, mainosi pačių paveikslų atmosfera. Vietoje menamos grėsmės iškyla tiesioginės agresijos pavojus, pasyvią nuotaiką nustelbia aktyvumas ir energija. Eskapistinius motyvus ima gožti socialus turinys – nelegalaus darbo, ekonominės migracijos, bedarbystės inspiruoti siužetai. Ne vieno herojaus fizionomija galėtų puikuotis stende Jų ieško policija. Intelekto nespinduliuoja ir pigių, bulvarinių žurnalų įžymybės. Lyriški, sentimentalūs kraštovaizdžiai transformavosi į brutalumo ir agresijos (lyg nikotino dūmų) pritvinkusius interjerus. Vietoje ankstesnių, tarytum paslaptingai plūduriuojančių palaimingos būsenos moteriškos lyties sutvėrimų galima išvysti savo jausmų dramos, poslinkių nuo nežaboto pykčio iki idiotiško juoko neslepiančius individus. Naujausiuose darbuose pakitusi netgi kompozicinė struktūra. Mažta klasicistiškai santūri dermė, pastebimos pastangos atskirus objektus gestiškai ištraukti iš, regis, akiratį ribojančių stačiakampių rėmų. Darosi ekspresyvi potėpio samprata. Teptuko prisilietimai virsta įsiūtį suponuojančiais vielinio botago kirčiais, bokso pirštinę užsimaukšlinusios rankos smūgiais. Pastoviausias atrodytų spalvinis kūrėjo matymas. Tačiau tauriųjų akmenų spalvomis žaižaravęs aristokratiškas koloritas blėsta ir derinasi prie menininko siekio tikrovę stebėti ne per rožinius, bet per gerokai pritemdytus akinius (simptomiškas naujausias, socrealistinio kino šedevro „Du draugai“ inspiruotas poliptikas). Registruojami tik patys būdingiausi natūralios ir kultūrinės aplinkos momentai bei joje veikiančių herojų bruožai. Anksčiau naudojęs romantizuotos tapybos instrumentarijų, menininkas pradėjo žaisti su socialinio (gal net socialistinio) realizmo klišėmis ir simuliuoti susirūpinimą dėl negatyvių šiandieninę visuomenę kamuojančių tendencijų. Autorius pasirinko atsainaus stebėtojo poziciją, bet iš tikrųjų jo požiūris yra suvaidintas. Kriminalinėmis suvestinėmis domimasi ne dėl noro moralizuoti, o tiesiog smalsiai ir savitiksliai nagrinėjant prievartos lydimų situacijų absurdiškumą. Tam tikrą ideologiją, nuostatą, kad „anksčiau buvo geriau“, spinduliuoja nebent kompozicijos senųjų filmų temomis. Nostalgija yra dirbtinė – dūsaujama dėl realiai neatmenamų laikų. Šaržuotas personažų traktavimas neliudija nieko, ką galėtume pavadinti sentimentais. Tad praeities situacijų, nūdienos herojų dekonstravimas tėra menininkui pasitenkinimą teikianti veikla, ir nieko daugiau.

Romualdas Balinskas. Iš ciklo „Senas filmas“. 2007 m.

Galerijoje „Akcija M“ pristatoma dar niekur nerodyta R. Balinsko naujausių tapybos darbų kolekcija liudija ne tik asmenines dailininko kaitos ypatybes, bet ir pastangas plėsti dabartinės tapybos sampratos ribas, konceptualizuoti šią tradicinę dailės rūšį, papildyti ją šiuolaikinių išraiškos priemonių teikiamomis galimybėmis, aktualizuoti suintriguojant ne tik siaurą profesionalų terpę, bet ir plačiąją visuomenę.