Tekstai

Viskas tuštybė

„Naujosios dramos akcijos ’07“ atidarymo spektaklis

iliustracija
Viviane De Muynck spektaklyje „Viskas tuštybė“
M. Vanden Abeele nuotr.

Pabaiga. Pradžia Nr. 755

Kai pranešiau Rilke’i, kad laukiuosi nuo jo kūdikio, jis pasibaisėjo. Jokia kaina nesutiktų vėl patirti tėvystės. Pati irgi šlykštėjausi mintimi dar kartą gimdyti. Kadangi vaikas jau pradėtas, būčiau jį pasilikusi, jei ne įtūžęs Gollis ir pasibaisėjęs Rilke, atmetę tokią galimybę. Abu mano vyrai troško tik vieno: jokių kalbų apie vaiką. Taigi atėjo laikas traukti virbalus.

Rilke taip pat tapo atstumtuoju, kuriam draudžiama net išsikrauti lagaminus. Tie, kuriems neteko iškęsti ilgo laukimo policijos komisariate ar imigracijos biure, kurie nesusidūrė su pasipūtusiais, suirzusiais funkcionieriais, nesupras, kokį pažeminimą turi pakelti prašinėdamas dokumentų, suteikiančių tau teisę kažkur būti. Ypač kai po nesuskaičiuojamų langelių ir plūdimo gauni tik aštuonių dienų leidimą, o jam pasibaigus viskas prasideda iš naujo: reikia paaiškinti savo padėtį, deklaruoti pajamas, įrodyti, kad nesi išlaikomas. Gyveni su nerimu, kad būsi priverstas išvykti iš šalies vien todėl, kad tos dienos išvakarėse pasikeitė įstatymas.

Pasak legendos, Rilke žuvo įsidūręs rožės spygliu, o rožę jam esą atsiuntusi paskutinioji meilužė. Per šitą žaizdą jis ir sužinojo, kad serga leukemija. Rožė buvo paskutinis jo poetinis stebuklas, vaivorykštės spalvomis nušvietęs ligą. Tačiau jis būtų norėjęs, kad apie jo išnykimą kalbėtų taip. Gimęs ne-tikrovėje, Rilke baigė gyvenimą legenda.

O aš grįžau pas Gollį. Tai buvo laimingiausios dienos mano gyvenime. Neturėjom pinigų, valgydavom pas draugus arba prie svečių stalo už 2,50 franko, bet laimė išsklaidydavo visus rūpesčius. Tas Paryžius, kokį atradau, labai skyrėsi nuo mano pažinotų miestų, čia virė gyvenimas. Vakare pakakdavo praeiti pro „Kupolą“, ir sutikdavai Milhaud, Aragoną, Man Ray, Léger. Kažkur vaikštinėjo Diagilevas, ant didelės galvos užsivožęs katiliuką, traukė į savo tinklą šokėjus bei muzikantus. Šalia jo liesas kaip nupeštas apuokas tipendavo ir Jeanas Cocteau. Jaučiausi lyg keliautoja, atradusi nežinomą civilizaciją.

Picasso. Tikėjausi išvysti milžiną, o susidūriau akis į akį su žemaūgiu nekalbiu vyru veriančiu žvilgsniu, dėvinčiu nunešiotą apsiaustą. Niekas neturėjo teisės daryti tvarkos jo studijoje – dulkės buvo ištikimiausios jo bendražygės. Faraonų brangenybes išsaugojo dulkės, – sakydavo jis. Gerai nusiteikęs Picasso eidavo pasivaikščioti arba kviesdavosi užeiti į studiją, vieną po kitos traukdavo drobes. Per daug draugų, per daug drobių, per daug talento, per daug pinigų. Bet kai apimtas tapymo įkarščio rankose laikydavo teptukus, jo durys būdavo užrakintos.

O Fernand’o Léger studija visada buvo pilna mokinių. Jis mylėjo gyvenimą, domėjosi kiekvienu žmogum. Vienodai entuziastingai rodė jų ir savo paveikslus. Manė, kad reikia išmokti žiūrėti į nepoetiškus dalykus: plakatus, motociklus, iškabas gatvėse. „Viskas, ką pagamina mašinos, yra apvalu arba kampuota. Gyvensime geometrijoje.“ Retai išeidavau iš jo studijos be dovanos. „Tau patinka šitas? Jis tavo, senuk.“ Visada mane vadindavo „senuku“. Žinote, kaip jis susipažino su savo Jeanne? Ji buvo ką tik ištekėjusi už šaunaus vaikinuko, o dovanų vestuvių proga paprašė dviračio. Po vestuvių išėjusi iš bažnyčios apžergė dviratį ir numynė tiesiai į Paryžių. Léger, sėdėdamas viename bistro, tolumoje pamatė merginą vestuvine suknele, palinkusią prie raudono dviračio, minančią kiek įstengia. Ji sustojo prie bistro, Léger pakvietė ją prie savo staliuko. Nuo tos akimirkos jie nebeišsiskyrė. (...)

Joyce’o kūryboje žmogus juda įvykių nešamas per dideliame arba per ankštame pasaulyje. Kuo labiau augo jo šlovė, tuo labiau viskas aplink jį nyko. Viskas prasidėjo nuo jo akių. Tada atėjo dukters eilė. Joyce’as dievino Liuciją. Kai ji paprašė išleidžiama kelionėn, jis ir Nora palydėjo dukrą į stotį. Perone ji staiga metė lagaminus ir šaukdama krito ant žemės. Kai Joyce’as priėjo pakelti, ji pabėgo. Aklas tėvas ištiesęs į priekį rankas bandė ją gaudyti, atsitrenkdamas tai į lagaminus, tai į nešikus. Liuciją palytėjo beprotybės sparnas. O metafizinis Joyce’o nihilizmas virto neviltimi. Mergina išsikraustė iš proto. Sūnus tapo alkoholiku. Po Gollio mirties aplankiau jo sūnų George’ą Joyce’ą Ciuriche. Laukiau tris dienas, kol prasiblaivys. Norėjau nupirkti laiškus, kuriuos Gollis rašė jo tėvui. Bet George’as jau buvo viską išpardavęs. (...)

Sunku buvo numanyti, kad Antoninas Artaud taps vienu didžiausių savo laikų poetu. Buvo panašus veikiau į lokomotyvą, visu greičiu lekiantį į prarają. Dažniausiai būdavo egzaltuotas, niūrus, iškalbingas arba prislėgtas, tačiau mokėjo būti ir žaismingas bei mandagus. Artaud susiimdavo tik tada, kai įsivaizduodamas esąs scenoje vaidindavo kokį nors vaidmenį. Akimirksniu pasikeisdavo: pakakdavo intonacijos, vieno žodžio, ir jis staiga įsitempdavo. Siekė pilnatvės, ją suteikdavo tik opiumas. Tačiau vos poveikis praeidavo, jis vėl atsiduodavo nerimui ir uždarumui. Galėdavo tapti siaubingai žiaurus, puldavo visus aplink kaip sužeistas tigras. Tai buvo įsiūčio šūksniai, jis dusdavo, spaudydamasis bejėgiškumu. Antoninas Artaud vaidino svarbų vaidmenį pjesėje „Metušelachas“. Iš Gollio nuotaikos sprendžiau, kad darbas vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Artaud jam atrodė užsispyręs ir barningas. Kartą vidury repeticijos Artaud sviedė: „Tas vyras mane erzina“. Paryžiuje pjesė nesulaukė pasisekimo.

Jaunas spindinčio grožio Artaud gyvenimo pabaigoje tapo išdžiūvusiu, bedančiu, karščiuojančiu vaiduokliu, plevenančiu nuolatinėje ekstazėje. Panašus į vaiduoklišką Gertrude Stein pudeliuką: tas jau seniai buvo perkopęs per dvidešimt, bet Gertrude palaikė jo gyvybę jauninančių vaistų injekcijomis. Jei tik būtų įstengusi, būtų persodinusi jam naują širdį ir inkstus. Alice Toklas kiauras dienas prižiūrėjo šunelį, kad šis neatsitrenktų į svečius, į Picasso paveikslais nukabinėtas sienas ir į patį gerbėjų apsuptą Picasso.

Iš tiesų nelabai gerbiu moteris. Jos man atrodo besmegenės, valdomos vien dauginimosi instinkto. Be sielos, be aistros patirti intelektualinę pilnatvę, be gabumų. Tačiau pažinojau ir keletą su išskirtiniu polėkiu: Helena Rubinstein, Sonia Delaunay, Elsa Triolet, Gala Dali.

Vienintelė Helena Rubinstein sukūrė imperiją vien savo vardu ir trimituodama apie savo šlovę. Aukštai sklendžianti plėšrūnė – ji nieko nedovanodavo, tačiau norėdama patenkinti didybės maniją neskaičiuodama išlaidavo. Priėmimuose, kuriuose susirinkdavo architektai, antikvarai, grafienės ir markizės, virpančios iš nekantrumo susipažinti su Cocteau, Picasso ar Diagilevu, buvo galima maudytis šampane, samčiais valgyti baltuosius ikrus, tačiau jos parduotuvėse pudros kempinėlės buvo griežčiau saugomos negu morfinas gydytojo kabinete. Ji užsakydavo man sukurti poetiškus grožio priemonių aprašymus. Jei turėdavau parašyti odę naujiems lūpų dažams, galėjau juos visus išbandyti, tačiau šiukštu nė vieno neišsinešti! Helena Rubinstein netampama atsitiktinai. Norint sukurti įmonę, kurios apyvarta pranoksta keletą milijonų dolerių, sėkmės nepakanka. Reikia genialumo. Helena Rubinstein jo turėjo: suprato, kad atėjo laikas gaminti plataus vartojimo kosmetikos priemones, kad moterys moka pinigus ne vien už mažą kremo dėžutę, bet kartu perka ir dalelę svajonės. Jaunutė buvo labai graži, bet kai pamačiau ją po Gollio mirties, ji tebuvo vaikštantys griuvėsiai, nepaisant įvairių grožio procedūrų, o gal būtent dėl jų. Aš niekada nieko netepu ant odos, nes manau, kad reikia senti oriai. Be savo kremų, ji daugiau apie nieką nenusimanė. Kai atėjau į jos namus Niujorke, paėmė mane už rankos ir nusivedė parodyti paveikslo. „Claire, parodysiu tau nuostabiausią Chagallą, kokį tik esi kada nors mačiusi.“ Negalėjau patikėti savo akimis – tai buvo Matisse’as. (...)

Aplink mus ėmė vertis keista tuštuma. Daugelis draugų jau buvo išvažiavę iš Europos. Kiti dar ruošėsi. Sekėme, kada iš Antverpeno uosto plauks laivai į Niujorką. Europoje mums nebebuvo ką veikti. Žydams nebeliko vietos. Palikome viską.

Atkirstas nuo savo teritorijos, nuo veiklos galimybių, toli nuo to voratinklio, kurį ilgai ir kantriai audė, emigrantas tampa Jonu Bežemiu. Yvanas visur buvo Jonas Bežemis: Vokietijoje – prancūzas, Prancūzijoje – fricas. Niekad neturėjome gilių šaknų. Kartais išmesdavom inkarą Ciuriche, Berlyne, Paryžiuje... Dabar prisišvartavome Brukline. Tai išėjo mums į naudą. Jungtinėse Valstijose Yvanas parašė geriausius eilėraščius. Priešingai negu Stefanas Zweigas: atitolęs nuo savo kultūros, nebežinojo, kam rašo, leidosi užvaldomas pesimizmo ir nusižudė kartu su žmona, blankia ir nuobodžia būtybe.

Emigranto vaidmuo sunkus. Išmokstate angliškai ir, jei nusišypso sėkmė, gaunate darbą kokiame nors universitete kaip Léger. Paskęstate darbuose arba vedate Peggy Guggenheim kaip Maxas Ernstas. Dar galite susikrauti turtus kaip Alma Mahler, ta karpomis nusėta valkirija, kuri maukė kaip vežikas ir užrakino tuometinį savo vyrą Franzą Werfelį, mano jaunystės draugą, kambaryje, kad tas pagimdytų šedevrą.

Kai kurie turėjo aiškią strategiją. Chagallas vaidino persekiojamąjį, kad užkariautų Niujorko žydus ir taptų išskirtiniu tiekėju, Dali įsikūrė Kalifornijoje, arčiau stambiųjų turtuolių. Realistė Gala tikriausiai svarstė: „Kur slepiasi garsieji turtai?“. Maeterlinckas vaidino savo vaidmenį... Atsiprašau – grafas Maeterlinckas. Įžengęs į prabangų jo namą, garbingiausioje vietoje pamatydavai po stiklu įrėmintą diplomą, kuriuo jį apdovanojo Belgijos karalius. Jį ir jo mėlynąją paukštę...

Niujorke viskas grubiau, nežmoniškiau. Mačiau ten daug skurdo. Brukline atiduodavau skalbinius į vieno kino skalbyklą. Dvidešimt penkeri metai tarp nešvarių skalbinių, taupant visoms išlaidoms, kad galėtų nusiųsti į Kiniją visus uždirbtus pinigus. Arba ta juodaodžių šeima, kurią lankydavau Harleme. Ten pamačiau siaubingą skurdą. Viename kambaryje – tėvai, vaikai ir giminaičiai. Kasmet vienas vaikas mirdavo, o jie pasidarydavo naują. Nebeįstengė nupirkti net gėlės padėti ant kapo. Bet bažnyčioje visi puola į transą, „I love you, Father“!

Mondrianas dievino Niujorką, nes čia niekada nebūna nakties. Jokių dramų, jokio liūdesio. Visi turėtume taip gyventi: čiuožti gyvenimo, daiktų paviršiumi ir gaudyti dabarties akimirką. Triukšmas, po to – nieko arba naujas triukšmas. Jokios nostalgijos, jokios graužaties. Fernand’as Léger taip pat negalėjo pasisotinti miestu, jis nepasikeitė nė per nago juodymą. Jam gatvė – pats gražiausias spektaklis. „Šita civilizacija sukurta akims. Prancūzijoje tau siūlo, o Niujorke rėkia garsiau už kaimyną. Nuostabus barbariškumas.“ (...)

Po Gollio laidotuvių gyvenau kaip vienuolė, pasišvenčiau vien jo kūrybai. Atsisakiau meilės, atmečiau visus pasiūlymus tekėti. Iš gyvenimo išbraukiau aistrą. Nenorėjau dalytis prisiminimais. Beje, būtent dėl to Paulis Celanas šoko į Seną. Gyvenau diena iš dienos, šen bei ten rašydama straipsnius. Kartais keturis mėnesius vėluodavau sumokėti nuomą, o kai eidavau pro Orsė viešbučio portjė, apimdavo panika. Ar perkopus per septynias dešimtis vėl turėsiu elgetauti? Tiesa, man jau teko tai daryti. Persirengiau taip atstumiančiai, kad autobuse žmonės traukėsi į šalį. Priėjau prie vyro, iš kurio anksčiau nuomojausi butą, jis neatpažino ir ištiesė monetą. „Ačiū, ponas Bruckneri“, – pasakiau, o jis paspruko. Kai elgeta vadina jus pavarde, tai tarsi giltinė tapšnotų per petį. Gal kreiptis į André Malraux? Nemačiau jo metų metus.

„Claire Goll – poetė, kuri nieko nesupranta apie akcijas, mokesčių deklaravimą, paveldėjimo teises.“ André Malraux. Tuo metu buvo kultūros ministras. Štai kokį atsakymą jis gavo iš atitinkamų instancijų: „Gaunu daug paraiškų dėl nuostolių atlyginimo arba baudų atidėjimo, tačiau dabar pirmą kartą palankiai atsiliepiu į paraišką“. Parašas: Valéry Giscard d’Estaing’as, finansų ministras. Pirmą kartą sulaukusi daugiau nei septyniasdešimties Malraux dėka turėjau pastogę, kur galėjau miegoti ir dirbti.

Tada atsirado tas vaikas, pakvaišęs dėl poezijos. Dirbome kartu, susėdę vienas priešais kitą mano bibliotekoje. To jauno dievo įsiveržimas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Jį trikdė mano naivumas. Įsikarščiavęs siekė malonumo. Jis leido man patirti ekstazę. Elgėsi su manimi kaip mokytojas, o aš paklusau. Kai guliu su juo, jaučiuosi tarsi glėbyje laikyčiau jauną Yvaną. Jis galėjo būti mano vyro sūnus. Panašus. Beje, jų ir rašysena panaši.

Pažinti orgazmą, kai tau virš septyniasdešimties – tikras žygdarbis. Iki tol išgyvenau romantišką meilę, dviejų sielų, dviejų protų sąjungą. Gollis ir Rilke pavertė mane neliečiamu stabuku, prie kurio galima artintis tik labai atsargiai. Jie atėmė iš manęs kūną. Gollis bijojo, kad praras mane, jei mūsų sąjungą pavers erotine liepsna, ir karštligiškai ieškojo meilės kitur. Nepasiekiama būtybė stimuliavo jo geismą ir meną. Yvanas laikė mane apkabinęs, žiūrėjo į mane, bet ar kada nors matė tokią, kokia esu – kūnišką moterį?

Pažinojau daugybę moterų, kurios sulaukusios tam tikro amžiaus žiūri į veidrodį ir sako: „Daugiau niekada“. Bet amžius yra susitarimo dalykas. Meilė neturi nieko bendra nei su gimimo data, nei su grožiu ar sveikata. Raukšlės įsirašo veide, o ne širdyje ir ne lytyje. Kai esi jaunas, niekas neužgina teisės į malonumą, bet kai pražilsti, tai šokiruoja. Kai tik peržengi ribas, pasireiškia seksualinis fašizmas.

Kai likimas jums pateikia dovaną, reikia ja naudotis iki galo. Pasaulyje taip maža taikos ir saugumo. Pakanka kataklizmo arba karo, ir vėl turi bėgti su dvidešimčia kilogramų bagažo ar su vienu ryšulėliu. Kaip Else Lasker-Schüler, iškiliausia Berlyno prieškario poetė, švytinti, visų gerbiama turėjo bėgti į pažadėtąją žemę. Toji, kuri savo eilėse apdainavo Jeruzalę, ten buvo tik viena iš emigrančių. Mirė vienatvėje. Jos pomirtinėje kaukėje galima įskaityti nusivylimą, pasibjaurėjimą. Kiekviena raukšlelė meta siaubingą kaltinimą žmonijai. Visame žemės rutulyje žiaurumai tebesitęsia. Net kapinėse nesaugu, nes kapai išniekinami.

Ilgai gyvenau tikėdama, kad Yvanas sugrįš. Vidurnaktį atsikeldavau manydama, kad jis laukia už durų. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo laidotuvių, girdžiu girgždant jo batus, girdžiu, kaip pašnabždom manęs šaukiasi. Dažnai prieš miegą įsmunku į Pére-Lachaise’o kapines paglostyti Yvano kaukolės ir kaulų. Kai pasijuntu labai nelaiminga, įsmunku į koplytėlę, kur jis palaidotas, ir atsigulu. Man reikia prisiglausti prie savo vyro, kūnu susilieti su jo kaulais. Po Gollio laidotuvių ištisas savaites raičiojausi ant grindų ir kaukiau. Orsė viešbučio kambarinė mane stebėjo, bijodama, kad iššoksiu pro langą. (...)

Pats klaidžiausias viešbutis Europoje yra atskira planeta, kurios viduriuose slypi nematomas ir triukšmingas pasaulis. Visų pirma, į Orsė stotį įvažiuojantys ir išvykstantys traukiniai kaskart sudrebindavo viso kvartalo sienas. Vandens čiaupai, esantys arčiau negu lokomotyvai, turi savo kalbą. Kai valaisi dantis, pažadini lifto tarnautoją, nes stiklinei pripildyti reikalinga plona srovelė sudrebina ištisus vamzdyno kilometrus. Garso muzikalumas kinta nelygu kelinta valanda, aukštas ir skubumas. Bidė skamba skirtingai, nelygu ar prausiamasi prieš meilės aktą, ar po jo. Koks demonas muzikantas lindi kanalizacijoje? Ką reiškia tie nevilties šūksniai, išsprūstantys plonyčiams plaukikams, kurie cypia susidūrę su kliūtimis? Iš čiaupų sklinda žmonių šūksniai, nesuprantami, bet mums artimi: miške pasiklydusių vaikų verksmas, jaunos gimdyvės, išgirdusios baisią žinią, dejonės, gedinčios našlės dūsavimai... (...)

Prieš atsikraustydami čia buvom visų mėgstama pora, gerai jautėmės literatų terpėje. Mūsų butas Kondė gatvėje regėjo besisvečiuojant visų tautybių rašytojus. Žymiausi tapytojai buvo mūsų draugai. Jie iliustravo mūsų knygas, mes jiems pozavome. Tačiau kas dabar prisimena Claire ir Yvaną Gollius, du prieškario vaiduoklius?

Žinojau, kad jo dienos suskaičiuotos. Iš pradžių kiekvieną kartą, kai atsibusdavau, bijojau rasti jį atšalusį, bet jo skruostai kartais parausdavo, ir atgaudavau viltį. Nors išblyškęs veidas susiliedavo su baltomis paklodėmis, negalėjau įsivaizduoti jo sustingusio, nekvėpuojančio. Tapytojai ir poetai diena iš dienos pakaitomis duodavo kraujo, kad užtektų šešiolikai perpylimų. Paskutinį vakarą prasidėjo siaubinga krizė. Lyg oras būtų sustojęs ties jo lūpomis. Dviem priešiškomis kalbomis jis iki vėlumos šaukė: palikit mane vieną su mirtim. Kitą dieną man beliko padaryti jo veido atlieją.

Gyvenimas – tai sapnas, per kurį žengi kaip lunatikas. Trumpą akimirką dvasia apsigyvena drebučių apvalkasle. Reikia išgauti iš to kiek įmanoma daugiau. Stengiausi kiek galėjau: daug meilės atidaviau, dar daugiau gavau. Tai viskas, kas lieka iš mano dienų ir naktų.

Vertė Akvilė Melkūnaitė