Sugrįžus į Lietuvą

Vincentas Kuprys, Liucija Stulgienė, Algirdas Kynas ir Melita Diamandidi

Nuaidėjo į praeitį Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamas IX tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“, įvairiose Vilniaus erdvėse, o ir Kaune, Šiauliuose, Mūro Strėvininkų globos namuose priminęs po pasaulį pasklidusius mūsų tautiečius. Tai daugiau jaunosios kartos atlikėjų sugrįžimai. Tačiau jau nuo II festivalio programas puošia ir vyresniosios kartos atlikėjų, kompozitorių ir net poetų, kurių kūryba suvaidino reikšmingą vaidmenį Lietuvos muzikinei kultūrai, kūrybos vakarai. Dauguma tokių vakarų vyksta S. Vainiūno namuose. Šiais metais čia buvo surengtas Bostone (JAV) gyvenusio kompozitoriaus ir dirigento Jeronimo Kačinsko kūrybos vakaras, skirtas jo gimimo 100-osioms metinėms. O gegužės 8-ąją čia skambėjo iš Kanados, Toronto, atvykusio operos solisto Algirdo Kyno sodrus bosas. Daugeliui muzikos mylėtojų ir profesionalų čia, Lietuvoje, jo vardas ir atlikimo menas nebebus apgaubtas nežinomybės skraiste. Talkinant pianistei, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentei Melitai Diamandidi ir operos solistui Vincentui Kupriui, į Lietuvą sugrįžo turtingos biografijos dainininkas, daugeliu prasmingų momentų praturtinęs įvairias Kanados operos scenas.

A. Kynas – ne tik operos solistas, bet ir aktorius, inžinierius, gausios šeimos atrama, septynių vaikų tėvas. Ir į Vilnių šį kartą jis atskrido iš Pietų Afrikos Respublikos, aplankęs ten prieš porą dešimtmečių puikiai įsikūrusį sūnų su šeima. O Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo p. Algirdas buvojo jau keletą kartų. Pirmą kartą po 45 metų pertraukos gimtinę išvydo kartu su Toronto lietuvių „Aitvaro“ trupe, kurią gastrolėms pakvietė Šiaulių dramos teatras. O kaip dainininkas su solidžia programa Lietuvoje „debiutavo“ šiųmečiame „Sugrįžimų“ festivalyje. Įžvalgesnis muzikos tyrinėtojas internete gali surasti žinių apie jo muzikinę veiklą, įvairiose operos scenose sukurtus vaidmenis. Jų tikrai nemaža. 1957 m. debiutavo Edmontono operoje, kur G. Verdi operoje „Traviata“ atliko Daktaro Grenvilio partiją. Gyvendamas Britų Kolumbijos provincijoje, Viktorijos muzikos konservatorijoje pas Seleną James mokėsi dainavimo ir operos vaidybos. 1977 m. Viktorijos „Pacific Opera“ kompanijos pastatytoje W.A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ atliko Sarastro partiją. Vėliau vokalą tobulino Toronte pas Michaelle Strano, ilgokai bendradarbiavo su Toronto „Centuries“ opera, dalyvavo atliekant Th. Dubois „Septynis Kristaus žodžius“, sukūrė Baltazarą G.C. Menotti operoje „Amelia al ballo“, Andželotį G. Puccini operoje „Toska“, Koleną „Bohemoje“, dažnai dalyvavo koncertuose. Tuo pat metu teko atlikti savo tiesiogines pareigas, pačiam suprojektuoti ir pastatyti du namus, rūpintis gausios šeimos gerove. Matyt, tikslo siekimas buvo susiformavęs dar vaikystėje. Gimė Virbalyje, vėliau daug išgyvenimų patyrė arkliuko traukiamame vežime Vokietijos link. Aprimus karo vėjams, mokėsi lietuvių gimnazijoje Eichstädte, kur dirbo puikūs pedagogai – architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis, kalbininkas Stasys Barzdukas, istorikas Pranas Pauliukonis ir kiti. Čia, matyt, buvo padėti tvirti lietuvių kalbos pagrindai, kurie per visus pokario metus gyvenant ir dirbant svetimoje aplinkoje leido išlaikyti puikią lietuvišką tartį. Gal lėmė ir tai, kad nors ir gyveno kultūringoje kanadiečių aplinkoje, vis jautėsi ten esąs svečias, vis ruseno dėmesys ir meilė Lietuvai, gimtajai kalbai, muzikai. Ir gimimo 70-mečio proga įrašęs kompaktinę plokštelę, ją praturtino ne tik klasikų, bet ir Č. Sasnausko, J. Tallat-Kelpšos, S. Šimkaus kūriniais, o savo vakare-koncerte S. Vainiūno namuose dainavo A. Kačanausko, J. Gruodžio, R. Žigaičio dainas. Net ir P. Čaikovskio, F. Schuberto romansus bei dainas mieliau atlieka V. Sagaitytės lietuviškais tekstais.

Aprimus vakaro-koncerto nuotaikoms, pakalbinau operos solistą A. Kyną, nes norėjosi daugiau sužinoti, kodėl mes Lietuvoje vėlokai su juo, kaip dainininku, susipažįstame.

Esu ramus žmogus, niekur nesiveržiu per prievartą. Ir Kanadoje niekam nesisiūliau. Kai mane išgirdo dainuojant – pakvietė atlikti ir vieną, ir kitą, ir trečią vaidmenį operose. Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti „Sugrįžimų“ festivalyje, kurio gausūs klausytojai parodė man nuoširdų dėmesį. Tai man buvo didelė, nepamirštama šventė, juolab kad ir iš muzikų profesionalų išgirdau nemaža gražių atsiliepimų.

Tempėte sunkią gyvenimo naštą. Dirbote elektrotechniku nuo gizelio iki darbų rangovo. Kas buvo tas akstinas, paskatinęs jus visą laiką domėtis muzika, dainavimu?

Prisimenu Eichstädtą, kur lietuvių gimnazijoje vienas mokinys paklausė muzikos mokiusio kunigo Babinsko, kas iš jų, mokinių, galės būti muzikas. O jis atsakė, kad galbūt Antanas Kynas. Kodėl jis taip pasakė, nežinau, bet gal tai ir buvo lemtingas išpranašavimas. Gal jis taip pasakė todėl, kad kartą per pamaldas man teko „dumti“ vargonus. Aš įsiklausiau į muziką ir užmiršau, kad reikia minti dumples. Taip vargonai ir nutilo…

Prisimenu mamą, turėjusią gražų balsą, dainavusią choruose. O vyresnioji sesuo turėjo kankles, dažnai kankliuodavo, ir aš savo balsu jai bandydavau pritarti. Jau Kanadoje man didelį įspūdį padarė filmas „Didysis Caruso“ su Mario Lanza, atkreipęs dėmesį į operos žanrą. Todėl Edmontone dažnai nueidavau į bibliotekos muzikos skyrių ir klausydavausi įvairiausių įdainavimų. Ir taip gilinausi į operos meną, žinoma, padedamas pedagogų. Tokie buvo mano pirmieji žingsniai, padedantys suvokti operą. Sėkmingi pasirodymai operos scenoje buvo Viktorijoje, didžiausią sėkmę patyriau jau Toronte, kur mane globojusio puikaus italų pedagogo Michaelle Strano dėka dalyvavau įvairiuose pastatymuose pagal savo balso savybes, gerai išlavintą žemąjį registrą.

Žavėdamasis jūsų gražia lietuviška tartimi, tikiu, kad ir gyvendamas Kanadoje visą laiką buvote su Lietuva. Po Nepriklausomybės atkūrimo vis čia atvykstate.

Tikrai, gyvendamas Kanadoje prenumeravau ir skaičiau „Tėviškės žiburius“ bei „Nepriklausomą Lietuvą“. Jei prireikdavo, ir pats parašydavau. Malonu, kad priminėte man mano rašinį apie Fausto Strolios ir jo sūnų koncertą Kanadoje. Niekad nesišalinau lietuviškos veiklos. O Sąjūdžio metus, Atgimimą nuolat sekiau ir žavėjausi tuo buvusiu tautiniu vieningumu. Dabar atvykdamas nuolat stebiu pasikeitimus, žaviuosi operos, dramos teatrų pastatymais ir visu turtingu muzikiniu gyvenimu. Sekmadienį buvau Arkikatedroje bazilikoje, kur savo programą pateikė smuikininkė Audronė Šarpytė-Sharp, atvykusi iš Kanados, dainininkė Aušra Šivickytė (gimusi Kanadoje), taip pat lietuvių dainininkė Regina Maciūtė, jaunas fleitininkas Vytautas Oškinis, vargonininkė Jūratė Landsbergytė bei kamerinis ansamblis „Musica sacra“. Sužavėjo, kad šios „Sugrįžimų“ festivalio programos klausėsi pilnutėlė Katedra. Šia proga ir aš galiu prisiminti, kad neseniai sakralinės muzikos programą, o ir ariją iš G.F. Händelio oratorijos „Mesijas“, atlikau didžiojoje Toronto katedroje…

Džiaugdamiesi susitikimais su p. A. Kynu, lauksime ir būsimų atvykimų, kurie atvertų Lietuvos žmonėms jo dar mažokai pažįstamo muzikinio talento atspalvius.