Tapybos valandos

Dalia Kasčiūnaitė. „Gintarinė Palanga – retro“. 2006 m.

Dalia Kasčiūnaitė – žinoma abstrakcijų tapytoja, Nacionalinės premijos laureatė. Regis, pasiekta viskas, ką Lietuvoje galima pasiekti. Tačiau pripažintam menininkui kyla didelis pavojus „nusirašyti nuo savęs“, įsisukti į amžiną kartojimosi ratą. Kiek mūsų klasikų, kadaise žavėjusių meninių eksperimentų drąsa, dešimtmečiais „zulina“ seną plokštelę, taip ir neišgaudami naujo skambesio...

Todėl „Vartų“ galerijoje eksponuota menininkės paroda „Retro“ nustebino. Įpratusiems prie beveik monochromiškų, stiprius emocinius virpesius skleidžiančių abstrakčių paveikslų, ši paroda galėjo sukelti šoką dėl stipriai padidėjusio „realybės“ kiekio. Maža to, kad kone kiekviename darbe puikavosi figūros ir daiktai, dailininkė dar iškabino ir savo darytas fotografijas. Jos, beje, puikiai perteikė šiuolaikiniame mieste vis dar pagaunamą retro dvasią, kurią Kasčiūnaitė ir bandė užfiksuoti naujausiuose tapybos darbuose.

Parodos pavadinimas „Retro“ sugestijuoja atsigręžimą atgal. Tačiau tai nėra įprasta retrospektyva – penkiasdešimtmečio kūrybinė ataskaita giminėms ir draugams. Šioje parodoje Kasčiūnaitė žvelgia ne į save, net ne į savo kūrybą. Ji dairosi į tolimesnius laikus – gal XX a. trečiąjį dešimtmetį, kai kine sužibo fatališkos vamp stiliaus žvaigždės, arba į negrįžtamai prarastą dvarų kultūrą. Tie vaizdiniai kai kur neryškūs, tarsi nutrupėję, kai kur užlieti auksine šviesa tarsi medumi. Kartais paveikslai pavojingai (ir turbūt sąmoningai) priartėja prie kičo ribos – tačiau jos neperžengia. Net ir sentimentalus paviršius gali būti klampus.

Dalia Kasčiūnaitė. „Natiurmortas su vynuogėmis“. 2006 m.

Vietoj apsaugos nuo viską ėdančių rūdžių paveiksluose atsiranda rūdys kaip apsauga. Surūdijusio metalo įsiveržimas į drobę tampa banaliu kasdienybės apsiaustu, saugančiu ją taip pat patikimai, kaip sidabriniai apkaustai saugo šventųjų paveikslus.

Mūšiai su savimi dažniausiai vyksta jaunystėje, gal net paauglystėje. Mažai kam užtenka drąsos vėl stoti į kovą su savimi – ypač dabar, kai diskutuojama ir kaunamasi su kitais. Dalia Kasčiūnaitė grumiasi su tapyba ir „tikrovės technologijomis“ (fotografija, skaitmeniniu atspaudu) aiškiai suprasdama, kad Clemento Greenbergo modernistinė tapybos plokštuma tėra ištirpęs ledkalnis virtualių plokštumų jūroje. Ir kad tapybos išgryninimas iki visiško minimalizmo dar negarantuoja paveikslui „amžino gyvenimo“.

Tai, kas anksčiau buvo materialus malonumas (dažo sluoksnis, linija, stingstanti spalva), dabar yra tik regimybė, daiktus ir žmones čaižantis dykumos smėlis. Ir pro duslius fotografijų paviršius prasimušantys šviesos blyksniai. Kažkada Kasčiūnaitė kontempliavo dangiškas erdves. Dabar ji seikėja Žemės laiką.