Nakties muzika

Tylūs juodi horizontai. Tamsa, patraukli ir kartu bauginanti, visuomet mus pasitinkanti ir išlydinti. Tamsos tyloje, atidžiai įsiklausius, girdimi menkiausi šnabždesiai, silpniausi vėjo gūsiai, kartkartėmis prašvilpiantys pajuodusiomis medžių viršūnėmis. Naktis, toji visagalė tamsos karalienė, žavi savo magiška galia atimti realybės pojūtį. Užklojusi žemę tirštu neperregimu šydu, ji priverčia žvelgti, lytėti kitaip – girdėjimu, jausmais, mintimis. Miglotose sutemose nugramzdinęs realybę, keistas paslaptingumas įsikūnija į pasaulį ir užvaldo žemę mįslingais sapnais. Ir vien tik garsai atrodo tikri.

Rotušės „Nakties muzika“ (balandžio 11 d.) buvo tokia pat prasmingai tyli. Jokių pranešėjų, jokios garsinės žmogaus balso išraiškos, jokių aplodismentų tarp atliktų kūrinių. Vien nebylūs, įtaigūs žodžiai ir vaizdai, išnyrantys iš didelio ekrano. Tik dueto „Duo Strimaitis“ (Eglė Strimaitienė ir Aidas Strimaitis) smuiko stygų ir fortepijono klavišų garsais įprasminta muzika atrodė vienintelė tikrovė, o kino režisieriaus Artūro Bukausko skambėjusių kūrinių vizualizavimas perteikė žavingą ryškaus sapno iliuziją.

Sapnai, kurie užknisa. Ir vėl. Daug vandens – lakoniški žodžiai, perskrodžiantys vaizdą ekrane. Olivier Messiaenas, „Tema su variacijomis smuikui ir pianinui“ (1932). Kompozicijos atlikimas išsiskyrė spalvingumu ir masyvia ekspresija, taip būdinga šio kompozitoriaus kūrybai. O. Messiaenas yra sakęs, kad muzika – tai nuolatinis erdvės ir laiko, garso ir spalvos dialogas, vedantis mus į vienovę, kurioje erdvė yra laikas, o garsas – spalva. Spalvingi sąskambiai ryškiais registrų kontrastais pripildė plačią vertikalią erdvę ir susiliejo į nedalomą visumą. Kūrinyje buvo galima pajausti ir tam tikro dvasingumo, juo labiau dėl to, kad daugumos O. Messiaeno kūrinių esminis įkvėpimo šaltinis buvo būtent krikščionybės dvasia, atsidavimas, tikėjimas į Dievą.

Sujungęs linijas delne aš nuspėjau mūsų skrydžio trajektoriją. Ir jeigu kas paklaustų, ar pakartočiau viską iš pradžių, tvirtai atsakyčiau – ne. taip. ne. taip... – žodžiai, lydėję premjerą ir vienintelį lietuvišką kūrinį vakaro koncerte – Giedrės Pauliukevičiūtės-Dabulskienės kompoziciją „Naktinio drugio skrydis“. Labai spalvingas kūrinys, tuo galbūt šiek tiek primenantis O. Messiaeno opusus, tačiau turintis ir kažką savito, individualaus. Iš kitų tą vakarą gana lyriškai skambėjusių kompozicijų jis išsiskyrė vidiniu konfliktiškumu, stipriu dinamiškumu, nuolatiniu blaškymusi tarp „taip“ ir „ne“ bei pro visas abejones prasiskverbiančiomis ramiomis, kartais impresionistinėmis melodijomis. Tą kintančią, nepastovią nuotaiką atlikėjai perteikė įtaigiai, o neramų muzikos charakterį dar labiau sustiprino A. Bukausko piešiami dviejų besiblaškančių žmonių siluetai.

Tai pirmas mano sapnas ir vienintelis, kuriame nenukenčia niekas. Iš už nugaros prieina tas, kuris nepalieka pėdsakų. Ir jam sugrąžinu savo nuodėmes. Tik kas aš be jų. Man atrodo, kad manęs niekada nebuvo ir nebus. Štai žodžiai, šmėkščioję ekrane, vis pertraukdavę A. Bukausko sukurtus dviejų baltai apsirengusių žmonių smėlio kalnuose vaizdinius, kartu juos papildę ir teikę peno apmąstymams. Taip skambėjo Arvo Pärto Gidonui Kremeriui dedikuota kompozicija „Fratres“ (1977). Kūrinys turi dvi pagrindines versijas: pirmoji sukomponuota smuikui, styginių orkestrui ir mušamiesiems, antrosios instrumentuotė kur kas kuklesnė – duetas smuikui ir fortepijonui. Kiek vėliau pasirodė ir kitų panašių versijų (altui ir fortepijonui, violončelei ir fortepijonui, styginių kvartetui), o šį prieblandoje skendintį vakarą skambėjo iš tiesų puikus smuiko ir fortepijono duetas. Kaip žinia, A. Pärto muzikos stilių inspiravo viduramžių polifonija (organumai, Guillaume’o de Machaut kompozicijos), tad atitinkamai ir jo kūryba pagrįsta krištolinio skaidrumo diatonika, savotišku sakralumu, kurio nedrumsčia jokia akcidencija. Grigališkojo giedojimo įtaka nulėmė gana „siaurą“ melodikos išsiskleidimą aplink kelis garsus ir nesutrikdomu pastovumu, natūralia ramia pulsacija pasižyminčią laiko tėkmę. „Duo Strimaitis“ visa tai perteikė sugestyviai ir kone preciziškai. Fortepijono (Eglė Strimaitienė) partijoje ypač aiškiai skambėjo „tamsiųjų amžių“ epochai būdingos „tuščios“ kvartos, kvintos bei „pilnesni“ trigarsiai. Visa tai persmelkė gerokai šiuolaikiškiau sukomponuota smuiko (Aidas Strimaitis) melodija, o meditatyvus tempas ir nesudėtinga ritmika viską suvienijo į vientisą muzikinį audinį. Ir iš tikrųjų, kaip sykį pasakė maestro Saulius Sondeckis, klausantis šios muzikos galima daugybę kartų panirti į genialios A. Pärto muzikos nirvaną.

Mano sapnas, kuriame paaiškėja visos paslaptys tarp mūsų. Bet pagaliau aš atspėju dar vieną tavo paslaptį. Ir mes daromės tokie panašūs. Taip nesinori pabusti ir pamatyti, kad tu dar miegi. Mano siurrealistinis erotinis sapnas. Tai verbalinio teksto fragmentai iš abiejų pirmą kartą Lietuvoje skambėjusių Johno Cage’o kompozicijų: „Šešios melodijos smuikui ir klavišiniams“ (1950) bei „Noktiurnas smuikui ir pianinui“ (1947). Pastarajame kūrinyje kiek intensyviau plėtojama muzikinė mintis, nei minėtoje A. Pärto kompozicijoje, nors abu kūrinius ir suartina panaši stilistika. Tačiau J. Cage’o muzika nepasižymi meditatyvumu ir metro statika, joje girdėjosi daugiau eksperimentavimo, ritminės įvairovės. J. Cage’o kūryba daugeliui mūsų asocijuojasi su mistiška jo opuso „4’33“ (1952) tyla, kuri aiškintina rytietiškomis kompozitoriaus orientacijomis, nuostatomis, kad menas yra lygiavertis tikrovei, jis yra būdas atskleisti gyvenimo kintamumą, dinamiškumą, netikėtumus ir sudėtingumą. Pats kompozitorius yra teigęs: „Mėgstamiausias mano kūrinys – tas, kurį girdime visą laiką, kai tylime“. J. Cage’o tylos filosofiją Strimaičių duetas sugebėjo perteikti labai subtiliai – svarbiausia, taip, kad J. Cage’o ir A. Pärto tyla suskambėtų skirtingai. Nes A. Pärtui tyla – esminė meditacijos ir klausimo akimirka, dvasinis maistas, kuris „mums yra ne ką mažiau brangesnis nei oras“ (A. Pärtas). O J. Cage’ui tyla būtina tam, kad kažkas joje įvyktų (minėtoji tylos pjesė „4’33“).

10 minučių iki... 9 minutės... 8 minutės – iki koncerto pabaigos likusį laiką ekrane juodu ant balto skaičiavo George’o Crumbo „Keturi noktiurnai („Nakties muzika II“) smuikui ir pianinui“ (1964), įkvėpęs simbolinę „Nakties muzikos“ koncerto idėją. Kiek anksčiau šį kūrinį Lietuvoje jau yra atlikusios seserys Audronė ir Birutė Vainiūnaitės, o dabar jį atliko Strimaičių duetas. Skambėjo G. Crumbo panaudoti instrumentų garso bei tembro pateikimo būdai, vienas įdomesnių – perkusinių šluotele išgaunamas kietokas, „metalinis“ fortepijono garsas, pagyvinantis bendrą „Nakties muzikos II“ atmosferą. Šis „metalinis“ skambesys perteikė šiurkštesnius ir šaltesnius paslaptingosios nakties garsus, kurie, susimaišę su giliais fortepijono tonais ir švelnia smuiko melodija, sukūrė ir įprasmino tamsiosios, paslaptingosios paros dalies viziją. Muzika, atsiradusi iš tylos, tyloje ir ištirpsta; dieną paslepia tiršta nakties skraistė, vėliau ir vėl leisdama jai spinduliuoti šviesą. Saulės karalystėje vyrauja realus, apčiuopiamas pasaulis, tuo tarpu Mėnulis atneša į Žemę paslaptį – sapnus, kurie ryto aušroje išsisklaido „sustabdyto laiko“ paslapčių labirintuose (G. Crumbas).