Kinas

Naujas festivalis „Ad hoc“

anonsai

Žmogaus teisių kino festivaliai rengiami nuo 2003-iųjų, jie populiarūs ir laukiami ne vienoje šalyje. 2007-aisiais – Europos lygių galimybių visiems metais – žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis pirmą kartą pristatomas Lietuvos žiūrovams. Balandžio 26 – gegužės 6 d. filmai nemokamai bus rodomi Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Festivalio programą sudarys 26 pilno metražo filmai iš įvairių šalių ir žemynų. Jie suteikia unikalią galimybę atsidurti karštuosiuose pasaulio taškuose ir patiems ieškoti tiesos – kartais nepatogios, tačiau nepaliekančios abejingų. Ne vienas šiųmetinės programos filmas yra pelnęs svarbius tarptautinių festivalių apdovanojimus.

Šių filmų personažams jų likimo galėtų pavydėti patys išradingiausi Holivudo scenaristai. Olandų režisieriaus Klaartje Quirijnso filmo „Bruklino tranzitas“ („The Brooklyn Connection“, 2005) herojumi tapo Kosove gimęs ir augęs albanas Florinas Krasniqi, dabar – Niujorko verslininkas. Tačiau jis užsiima ir nelegalia veikla: gabena ginklus į savo tėvynę. Brito Seano McAllisterio filmas „Bagdado pianistas“ („The Liberace of Baghdad“, 2004) pasakoja apie garsiausią Irako pianistą Samirą Peterį. Dabar jis groja prabangiame viešbutyje saujelei svetimtaučių. Sandanso (JAV) festivalyje specialiuoju prizu apdovanotas filmas išsiskiria iš daugybės publicistinių filmų apie karo Irake padarinius, nes režisieriui pavyko perteikti dvejonių ir nerimo kupiną Bagdado atmosferą. Dar vieną sudėtingą likimą atskleidžia šveicaro Erico Bergkrauto filmas „Koka, Čečėnijos našlė“ („Coca, the dove from Chechnya“, 2005). Filmo herojė čečėnė Zainap Gašajeva nuo 1994 m. filmuoja ir kaupia faktus apie žiaurią Čečėnijos kasdienybę: grobimus, kankinimus, nužudymus. Viename garsiausių dokumentinių filmų apie karą Čečėnijoje taip pat nufilmuota pernai nužudyta rusų žurnalistė Ana Politkovskaja.

Vengrijos archyvuose išliko šimtai KGB mokomųjų filmų, kuriuos sovietų slaptosios tarnybos naudojo verbuodamos agentus, rengdamos kolaborantus ir kadrinius darbuotojus. Gįboras Zsigmondas Peappas filme „Agento gyvenimas“ („A Life of an Agent”, 2004) jais pasinaudojo ir sukūrė itin pamokomą filmą. Prancūzai Raphaelis Glucksmanas, Pierre’as Mezerette’as, Davidas Hazanas filme „Ruanda: genocido istorija“ („Rwanda: the history of genocide”, 2004) prisimena ne tokią seną istoriją. 1994 m. per tris mėnesius Ruandoje buvo nužudyta daugiau nei milijonas nekaltų žmonių. Kūrėjai rodo, kad skerdynės buvo suplanuotos minutės tikslumu ir greičiausiai jų buvo galima išvengti.

Festivalio programoje atsidūrė ir populiariausias pernykščio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio filmas – viešųjų ryšių įtaką politikų „darymui“ atskleidusi lenkų režisieriaus Marcelio Lozinskio juosta „Kaip tai daroma“ („Jak to się robi“, 2006).

Dokumentininkų dėmesio centre dažnai atsiduria ir beteisiai, išnaudojami, neginami vaikai. Ewos Ewart ir Leslie Woodhead filmas „Beslano vaikai“ („Children of Beslan“, 2005) – tai liudijimas apie įvykius Beslano mokykloje, 2004 m. rugsėjį sukrėtusius visą pasaulį. Jame atskleidžiami teroristų ataką išgyvenusių moksleivių prisiminimai. Andrzejaus Celinskio ir Hannos Polak filmas „Leningrado stoties vaikai“ („Children of Leningradsky“, 2005) prieš porą metų atsidūrė tarp penkių „Oskarui“ nominuotų dokumentinių filmų. Filmo kūrėjai su savo herojais – vienoje Maskvos traukinių stočių gyvenančiais benamiais vaikais – susipažino būdami labdaros organizacijos darbuotojais. Todėl jie gerai žinojo, koks dramatiškas yra šių vaikų gyvenimas. Filmas „Prarasti vaikai“ („Lost Children”, rež. Ali Samadi Ahadi, Oliver Stoltz, Vokietija, 2005) pasakoja apie Ugandos sukilėlių armijoje „tarnaujančius“ vaikus. Ši kariuomenė grobia vaikus ir paverčia žudikais (kartais net savo artimųjų). Filme pasakojamos keturių 8–14 metų vaikų istorijos. Jie sugebėjo pabėgti iš „Dievo pasipriešinimo armijos“. Tačiau ar jie įstengs pamiršti tai, ką patyrė?

Dalis filmų skirti moterų, lyčių santykių, seksualinės tapatybės temai. Izraelio dokumentininkė Anat Zuria filme „Pasmerkta santuokai“ („Sentenced to marriage“, 2004) trejus metus stebėjo tris moteris, kurios nori nutraukti santuoką, bet negali to padaryti, nes Izraelyje moterims leidžiama skirtis tik sutinkant vyrui. Vienas garsiausių paskutinių metų dokumentinių filmų yra „Brolienės“ („Sisters in Law“, rež. Kim Longinotto, Florence Ayisi, D. Britanija, 2005). Jis apdovanotas Amsterdamo, Kanų, Sankt Peterburgo ir kituose festivaliuose. Filmo herojės – prokurorė Vera Ngassa ir teisėja Beatrice Ntuba – dirba viename iš Kamerūno provincijos teismų. Filme rodomi skyrybų, vaiko teisių pažeidimo, mergaitės išprievartavimo teisminiai procesai. Teisininkės kovoja prieš vyrų savivalę šeimoje, tiria prievartavimo bylas. Teisingumas triumfuoja, o emocionalus, kartais netikėtai juokingas filmas priverčia pakeisti požiūrį į stereotipus apie moterų pasyvumą ir teisinę betvarkę kai kuriose Afrikos visuomenėse.

Tai – tik keli iš festivalio filmų, bet visi jie tikrai nusipelno neabejingų žiūrovų dėmesio. Beje, „Ad hoc“ nepristigs ir lietuviškų akcentų: į programą įtraukti du trumpo metražo lietuvių kūrėjų filmai – Inesos Kurklietytės „Kristina Kristuje“ (2005) bei Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio „Duota teisė gyventi“ (2006).

Parengta pagal festivalio inf.