Taurios muzikos tėkmė

Alexis Soriano Monte Monstavičius ir Eliso Virsaladzė M. Raškovskio nuotr.

Jeigu žmogui pavyksta bent truputį priartėti prie šventų reiškinių, charizmatiškų asmenybių, patirti gilius meno skleidžiamus išgyvenimus, kuriam laikui jis jaučiasi tarytum pakylėtas aukštyn, apšviestas nemirtingos šviesos. Panašiai pasijutome balandžio 14 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje klausydamiesi įspūdingai įtaigių, hipnotizuojančių gruzinės Eliso Virsaladzės skambinamo L. van Beethoveno Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 3, c-moll, op. 37, garsų. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas) dirigavo svečias iš Ispanijos Alexis Soriano Monte Monstavičius. Prieš koncertą išgirdome, kad dirigentas „gražiai šneka lietuviškai“, kas daugeliui sukėlė simpatijų šiam žmogui bangą. Ne veltui po koncerto pradžioje žvaliai, pakiliai ir sukauptai nuskambėjusios Gioacchino Rosini operos „Semiramidė“ uvertiūros iš pirmųjų salės eilių pasigirdo šūksniai „bravo“. Kažkodėl šmėkštelėjo prisiminimas apie pasakojimus, skirtus seniai pralėkusios pianistų-virtuozų karštinės laikams: pianistai, žinodami, kad gali nesugebėti iki galo paskambinti techniškai sudėtingą kūrinį, samdydavo kokią nors damą, kad ši atsisėstų pirmoje eilėje ir pagavusi pianisto jai siųstą ženklą „alptų“, o puikiai išauklėtas atlikėjas puldavo jai į pagalbą.

A. Soriano gimė Čikagoje, muzikų šeimoje. Kaip po koncerto pasakojo E. Virsaladzė, Alexio tėvas ilgą laiką buvo vienintelis puikus ispanų pianistas. Jo mama – lietuvė. Kalbėti lietuviškai išmokė senelė. Dirigavimą studijavo Madrido konservatorijoje, Mančesterio koledže, Klyvlendo institute ir Sankt Peterburgo konservatorijoje vadovaujamas garsiojo prof. I. Musino, tobulinosi pas N. Järvi, G. Hurstą, G. Tinterį, S. Sondeckį. Nuo 1987 m. A. Soriano diriguoja operų spektaklius ir simfoninius koncertus. 1998 m. Sankt Peterburge įkūrė kasmetinį festivalį „Ispaniški vakarai“, o nuo 1999 m. yra nuolatinis Ermitažo orkestro dirigentas.

Koncerto II dalyje simpatiškas, lieknas, neaukštas Maestro valingais mostais ir energija sukaupė orkestro artistus tvarkingam, korektiškam S. Prokofjevo nuostabios Simfonijos Nr. 7, cis-moll, op. 131 (paskutinio šio kompozitoriaus simfoninio veikalo), atlikimui. Prieš tai orkestras pagirtinai bendradarbiavo su talentais Dievo apdovanota pianiste, likdamas antrame plane ir neužgoždamas fortepijono skambesio, net ir orkestro tutti vietose tarytum neatkreipdamas dėmesio į save. Gaila, kad (kaip dažnai pasitaiko) pučiamųjų instrumentų garsai ne visada buvo švariai intonuoti.

Ryškiausias, įtaigiausias šio vakaro kūrinys, be abejonės, ir buvo šis L. van Beethoveno Koncertas. Labai gaila, kad nors salėje buvo daug solidžių klausytojų, užsienio ambasadų atstovų, visa grupė gruzinų, kurie visada gerbia ir myli iškilius savo tautiečius, ji nebuvo perpildyta; beveik nesimatė jaunimo, kuriam labai pravartu pasisemti tyro dvasingumo, patirti muzikos garsais skleidžiamus taurius ir gilius jausmus. Gal taip atsitiko todėl, kad tuo metu Vilniuje vyko ir kiti muzikiniai renginiai, tarp kurių buvo reikšmingas įvykis – Kongresų rūmuose dainavo savo jubiliejų švenčianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona Irena Milkevičiūtė. O gal ir dėl to, kad jaunoji mūsų pianistų karta nežino, kokių meninių aukštumų yra pasiekusi E. Virsaladzė. Šiuo atveju, matyt, nulėmė tai, kad ši atlikėja dėl vienokių ar kitokių priežasčių seniai nekoncertavo mūsų Filharmonijoje.

E. Virsaladzė Tbilisio konservatorijoje baigė savo senelės, puikios pedagogės, pas kurią, beje, mokėsi ir D. Baškirovas, klasę. Tada jos skambinimas kerėjo sunkiai žodžiais nusakomu, ypatingu originalios asmenybės žavesiu. Pamenu, kaip Maskvos aštrialiežuviai po ryškaus Eliso pasirodymo su soline programa pavadino ją „senos bobutės puokšte“. Klausytojai, įpratę prie suvienodintų traktuočių, buvo šokiruoti savito jaunos gruzinės talento. Maskvos aspirantūroje pianistė studijavo charizmatiškos asmenybės prof. H. Neihauzo klasėje, o po jo mirties tobulino rusų pianistinės mokyklos įgūdžius pas prof. J. Zaką. Kurį laiką dirbo žymaus rusų pianisto, prof. L. Oborino klasės asistente. Dabar E. Virsaladzė entuziastingai dėsto Maskvos konservatorijoje ir Miuncheno muzikos ir teatro universitete. Tarp talentingų profesorės studentų – daug tarptautinių konkursų laureatų. Nuoširdžiame pokalbyje po koncerto pianistė į klausimą, ar jai negaila savo atlikėjiškos energijos ir laiko skirti mokiniams, atsakė: „Žinoma, gaila! Net labai gaila! Bet aš kitaip negaliu... labai mėgstu pedagoginį darbą, be to, yra tiek daug talentingo jaunimo, juk reikia juos mokyti...“ Į klausimą, kaip ji fiziškai sugeba išdalyti laiką daugybei studentų skirtinguose miestuose, atsakė, kad Maskvoje dirba net trys jos asistentai. Deja, taupydami savo jėgas, jie dirba blogai, nors gali tai daryti puikiai... Paklausta, kada ji pati spėja pagroti, konstatavo, kad dažniausiai tenka skambinti naktimis. Pianistės repertuaras – neįtikėtinai didelis: visi L. van Beethoveno, W.A. Mozarto koncertai, 20 Beethoveno sonatų, daugybė įvairių kompozitorių kūrinių ne vien fortepijonui, bet ir ansamblių. Su puikia violončelininke N. Gutman šiais metais ji gastroliuos Ispanijoje, Belgijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. E. Virsaladzė energingai pasakojo, kad ji nemėgsta vien kartoti savo repertuaro kūrinių, o nuolat mokosi ir naujų. Štai neseniai Maskvoje pagrojo rečitalį vien iš naujai išmoktų F. Liszto visų (išskyrus Transcendentinius) etiudų. Į mano pastabą, kad ji labai žvaliai kalba, lyg nebūtų tik ką labai įtaigiai paskambinusi Koncerto, profesorė nusijuokė: „Bet kaip aš atrodžiau, kai pagrojau Liszto programą... tada tikrai buvau visiškai išsunkta“. Neseniai pagrojo ir didžiulę F. Chopino kūrinių programą, kurioje buvo dvi sonatos (h-moll ir b-moll), du scherzo, dvi baladės (II ir III, nors jos repertuare yra visi scherzo ir visos baladės), dešimt valsų, taip pat skambino naujai parengtus F. Mendelssohno ankstyvoje jaunystėje sukurtą Sonatą, du koncertus, I. Stravinsko Capriccio fortepijonui ir orkestrui, P. Čaikovskio koncertą.

Kaip žinia, po 1966 m. gautos I premijos R. Schumanno konkurse Cvikau, kritikai ją vadino viena ryškiausių Schumanno kūrinių interpretatorių. Atsakydama į klausimą, ar ji turi savo mėgstamiausią kompozitorių, E. Virsaladzė net aiktelėjo – juk yra tiek daug puikios, vertingos muzikos! Visko nesuminėsi.

Grįžtant prie Beethoveno Koncerto traktuotės, tą vakarą klausytojų vaizduotę stipriai veikė net keli įspūdingi pianistės meninių gebėjimų aspektai. Kadangi muzika yra menas, tekantis laike, pirmiausia stebino tikras kiekvienos natos, pasažo, trilio įprasminimas, ką jau kalbėti apie pagrindinių temų charakteristikas. Maksimaliai veikė visos išraiškos priemonės – garso kokybė, ritmika, artikuliacija, dinamika, nuotaikų perteikimas ir kt. Greituose epizoduose stulbino intensyvios krištolinio skaidrumo kaskados. Taurios lyrikos epizodai žavėjo dainingu, minkštu skambesiu, puikiu kūrybingu frazavimu. Kaip įtaigiai, herojiškai, vyriškai ryžtingai skambėjo koncerto pirmos ir trečios dalies to reikalaujančios temos! Viską sujungė aukščiausio laipsnio profesionalumas, inteligencija, įsigilinimas į muzikos esmę.

O Koncerto antroji dalis galbūt buvo įspūdingiausios akimirkos – norėjosi, kad ši tarytum taurios šviesos apšviesta, nežemiško grožio, ramybės ir filosofinių apmąstymų muzikos tėkmė niekada nesibaigtų.

Sužavėtų klausytojų primygtinai prašoma, E. Virsaladzė panašiai įkvėptai, spalvingai, kūrybingai ir ramiai bisui paskambino nuostabią C.Ph.E. Bacho miniatiūrą.