Tikrai gimusi balandžio 14-ąją

M. Raškovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

Toji diena svarbi mūsų kultūrai, nes kasdien, kasmet gimsta šimtai ir tūkstančiai, o talento dovaną ne kiekvienas atsineša. Jubiliejiniame koncerte, įvykusiame balandžio 14 d. Vilniaus kongresų rūmuose, Irena Milkevičiūtė simboliškai, muzikos garsais perėjo savo gyvenimo keliu. Jos pasirinktomis Marijos Katiliūtės-Lacrimos eilėmis jos paprašytas ir įkvėptas kompozitorius Anatolijus Šenderovas parašė monumentalų, simfonijos žanrui prilygstantį (koncertas – simfonija?) veikalą sopranui, mušamiesiems, arfai, čelestai ir simfoniniam orkestrui poetišku pavadinimu: „Skambi naktis... Ir žalios pušys skrenda...“. Įsitvirtinusi mūsų sąmonėje kaip klasikinės operos soprano partijų etalonas, solistė šį kartą tarsi atskleidė savo naują amplua: ji natūraliai prabilo sudėtinga, komplikuota šiuolaikinės muzikos kalba ir ja įtikimai pasakė, ką išgyvenusi kopdama į sceną ir jau spindėdama operos meno viršūnėje. „Tose eilėse tiek meilės, vilties ir kančios“, – sako ji. Ir iš Lacrimos eilių, iš itin spalvingos (orkestro sudėtis padidinta) muzikos, o svarbiausia, iš magiškojo solistės vokalo pajutome susitaikymo, ramybės ir grožio dvelksmą, išgirdome meilės balsą. Į kūrinį dar įsipynė iš salės I. Milkevičiūtės dukters Asmik Grigorian sopranas, o pabaigoje solistė sėdo prie kanklių, tuo grįždama į savo (ir mūsų visų) pradžių pradžią. Teisus muzikos autorius (jis dar papildė tekstą M.K. Čiurlionio citatomis): klausantiesiems buvo malonu pasinerti į nuostabų jausmų – „žmogaus – gamtos – Dievo“ – pasaulį. Be kita ko, koncerto klausęsi žinomi katalikų kunigai suteikė ir salei tam tikrą akcentą.

Pirmoji koncerto dalis praskleidė publikai uždangą į nematomą, nepažįstamą I. Milkevičiūtės pasaulį, kuriuo ji neeilinio gimtadienio proga panoro pasidalyti. Antrojoje dalyje ji dovanojo savo klausytojams gražiausių akimirkų, patirtų operos teatre, prisiminimą (Lietuvos operos ir baleto teatre I. Milkevičiūtė dainuoja nuo 1976 m.). Tai – pluoštas arijų, bylojančių aukščiausią dainininkės vokalo technikos, muzikalumo, artistiškumo kategoriją, jos kultūrą, meninę brandą: Normos, Abigailės, Eleonoros („Likimo galia“), Santucos, Elizabetės („Don Karlas“), Turandot ir, publikai bisuojant, Mimi, Toskos. Solistė, kaip visuomet, žavėjo juvelyriniais dinamikos niuansais, neprilygstamu tembro grožiu, didžiulėmis tesitūros, balso jėgos galimybėmis. Kodėl toks ryškus perlas liko neiškeltas ir neatidengtas pasauliui, gal šiek tiek paaiškina pirmoji koncerto dalis – tą reikėjo padaryti kam nors kitam.

Dar vienas minimojo koncerto veikėjas, irgi pagrindinis, – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius, jau kuris laikas pribloškiantis drąsių idėjų įgyvendinimais. A. Šenderovo veikalo parengimas pratęsia originaliųjų, išskirtinio meistriškumo premjerų sąrašą, o operų arijas paįvairindamas operinės muzikos fragmentais dirigentas atkreipė dėmesį ir į savo artistinį temperamentą (G. Verdi operos „Makbetas“ įžanga), ir parodė puikius orkestro pūtikus (G. Verdi operos „Žana d’Ark“ uvertiūra). Gaila, nepagriežė I. Milkevičiūtei „Ilgiausių metų“ – gal todėl, kad dabar jau dainuojama „Happy Birthday“.