Dailė

Senoji Lietuva

Mstislavo Dobužinskio darbų paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Ona Mažeikienė

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis. „Šv. Kotrynos bažnyčia“. 1906 m.

Šiemet Lietuvos dailės muziejus lankytojus džiugina naujomis parodomis ir pirmą kartą rodomais kūriniais. Vilniaus paveikslų galerijoje rodoma nauja Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai – tai Mstislavo Dobužinskio piešiniai „Senoji Lietuva“. Parodą, skirtą Romos sutarties penkiasdešimtmečiui, kovo 29 d. pirmieji aplankė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus bei Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso ir svečiai, o kitą dieną paroda pristatyta visuomenei.

Mstislavas Dobužinskis (1875 08 15 – 1957 11 20) save kildino iš lietuvių bajorų. Jis gimė Novgorode, kur jo tėvas atsidūrė po 1863 m. sukilimo. Po klajonių šeima sugrįžo į Vilnių, čia Dobužinskis praleido vaikystę ir jaunystę. 1889–1895 m. jis mokėsi Vilniaus II vyrų gimnazijoje, po to baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, o 1899 m. išvyko į Miuncheną studijuoti dailės. Grįžęs į Rusiją, dalyvavo draugijos „Meno pasaulis“ veikloje. Dobužinskiui tarpininkaujant, M.K. Čiurlionio darbai pirmąkart parodyti Sankt Peterburge (1909, 1910 m.). Nuo 1907 m. Dobužinskis pradėjo dirbti scenografu Maskvos ir Sankt Peterburgo teatruose, 1919–1923 m. dėstė Peterburgo dailės akademijoje, 1922 m. tapo profesoriumi. Daug keliavo ir kūrė scenovaizdžius Europos teatrams.

Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžios M. Dobužinskis pradėjo lankytis Kaune, gavo Lietuvos pilietybę, o nuo 1929-ųjų dešimtmetį nuolat gyveno Lietuvoje ir aktyviai dalyvavo meniniame gyvenime. 1929–1930 m. jis vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms, po to (iki 1933 m.) turėjo privačią dailės studiją. Nuo 1931 m. Dobužinskis dirbo Valstybės teatro vyr. dailininku-scenografu, sukūrė 38 spektaklių scenografijas ir kostiumus. Dailininkas įsigilindavo į spektaklio turinį, vaizduojamą laikmetį – jo scenovaizdžiai raiškūs ir istoriškai tikslūs. M. Dobužinskis taip pat iliustravo vadovėlius ir knygas.

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis. „Šaukėnų bažnyčios varpinė“. 1933 m.

Dailininkas labai domėjosi Lietuvos kultūra, jos istorija ir pasižymėjo kuriant (1933 m.) Lietuvos heraldiką – herbą, vėliavą, pašto ženklus. Jis netgi parašė studijas „Apie Vytauto ženklą“ ir „Vytis: Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės valstybinio herbo istorinių variantų bruožai“ (1933). Dobužinskis dalyvavo dekoruojant architektūros interjerus: Prezidentūros rūmus bei Karo muziejų Kaune ir Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje. Dailininkas Lietuvą paliko 1939 metais. Persikėlė į Ameriką, tačiau paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį daugiausia gyveno Europoje, jis mirė Niujorke, palaidotas Paryžiuje. Dobužinskis yra parašęs atsiminimus, jie išleisti jam jau gyvenat Amerikoje. Rengė savo kūrybos parodas daugelyje Europos ir Amerikos miestų.

Malonu, kad pasaulyje žinomas dailininkas Lietuvos niekada neužmiršo, laikė ją savo antrąja tėvyne. Jo sūnus Vsevolodas Dobužinskis po tėvo mirties kūrinių ciklą „Senoji Lietuva“ eksponavo Niujorke, Čikagoje. Lietuvių fondas, vadovaujamas Stasio Baro, valdybos nariui Gediminui Balukui pasiūlius, iš sūnaus ciklą nupirko Lietuvai ir šiemet padovanojo Lietuvos dailės muziejui.

Scenografas, tapytojas, grafikas, pedagogas, heraldikas ir etnografas Mstislavas Dobužinskis Lietuvoje daugiausia buvo žinomas kaip scenovaizdžių kūrėjas. Dabar lankytojas pamatys aukštos meninės kultūros, nepaprasto tikslumo Lietuvos architektūros piešinius, sukurtus XX a. I pusėje. Paroda užima tris Chodkevičių rūmų antrojo aukšto sales. Jos pradžioje eksponuojami Vilniaus vaizdai, sukurti amžiaus pradžioje, dailininko jaunystės metais. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1906–1907 m.) M. Dobužinskis nutapė 28 Vilniaus vaizdų ciklą ir surengė jų parodą. Šioje parodoje iš Vilniaus ciklo matome Šv. Kotrynos, Šv. Petro ir Povilo bažnyčias, Aušros vartus, senojo universiteto kiemą, Pilies, Didžiąją, Mėsinių gatves, du Tilto gatvės vaizdus ir kt. Iš Kauno ciklo, kurį dailininkas nutapė gyvendamas Kaune (1930–1939 m.), rodomi Kauno valstybinis teatras, senamiesčio kampeliai, Žaliakalnis. Vilniaus ir Kauno miesto vaizdus parodai paskolino Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. Žvelgdamas į eksponuojamus vaizdus pajunti miesto grožį, jo romantiką, negali likti abejingas senosios architektūros žavesiui ir paveikslų detalių tikslumui. Piešdamas ar tapydamas paveikslą dailininkas vaizdavo miesto kampelį atidžiai ir su meniniu skoniu. Jis pastebėjo namo visumą: pastatų stogus (matyti kiekviena čerpė), fasaduose esančius herbus, duris, langines, parduotuvių iškabas, reklamas, akmenų grindinį ir juo einančius žmones.

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis. „Tilto gatvė“. Apie 1907 m.

Toliau eksponuojami Žemaitijos architektūros piešiniai, tik šiemet parvežti iš Amerikos ir Lietuvoje rodomi pirmąkart. Pats autorius parodą pavadino „Senoji Lietuva“ dar 1940 m., kai eksponavo ją įvairiuose Amerikos miestuose. Gyvendamas Lietuvoje, dailininkas labai pamilo krašto gamtą, architektūrą ir tai įamžino savo piešiniuose. 1933–1934 m. Dobužinskis daug keliavo po Žemaitiją (Šiaulių, Kėdainių, Telšių, Kelmės, Plungės, Mažeikių apylinkes) ir nupiešė jo akį patraukusius gamtovaizdžius, piliakalnius, architektūrinius statinius, bažnyčias, vienuolynus, technikos bei meno paminklus. Parodoje matome Šiaulių miesto gatvę, Šiaulių turgų, Jurgaičių kryžių kalną, Luokės ir Jurbarko sinagogas, Kėdainių miesto vaizdą, medinę Kėdainių bažnyčią, tiltą, Telšių miesto vaizdą, Plungės vandens malūną, Kelmės vartus, Šaukėnų vaizdą, Šaukėnų bažnyčios varpinę, Tytuvėnų vienuolyną, Riomerių dvaro rūmų interjerą, Sedos bažnyčią ir kt.

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis. „Sinagoga“

Daug keliaudamas po Lietuvą, dailininkas nesiskyrė su bloknotu ir jame įamžino jam patikusius vaizdus. Du bloknotai saugomi Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje. Dobužinskis piešė ant popieriaus ir kartono pieštuku, plunksnele tušu, tapė akvarele, pastele, guašu. Kiti architektūriniai peizažai labai grafiški. Ne veltui P. Galaunė ir J. Vienožinskis atkreipė dėmesį į dailininko liniją ir vadino jį „linijos meistru“, o jo kūrybą – „dekoratyviškai tapybiškai grafiška“. Visi dailininko piešiniai meistriškai atlikti, santūrių spalvų, bet kartu dekoratyvūs.

Žvelgiant į parodą galima ne tik pasigėrėti dailininko menu, „paganyti“ akį, bet ir pamatyti, kaip tuo metu atrodė vienas ar kitas statinys, objektas ir jo aplinka. M. Dobužinskio paveikslai šiandien jau turi ikonografinę ir etnografinę vertę, nes prabėgus dešimtmečiams ar net šimtmečiui daug kas labai pasikeitė, o kai kurių statinių visai nebeliko.