Išskirtinės Mozarto ir Schuberto interpretacijos

Tamaki Kawakubo ir Modestas Pitrėnas M. Raškovskio nuotr.

Lietuvos kamerinis orkestras šį sezoną pateikė ne vieną įsiminusią interpretaciją. Kolektyvo koncertuose dalyvavę aukšto rango kviestiniai solistai ne tik paįvairino programas, bet ir suteikė naujų patirčių patiems orkestro artistams bei nuolatiniams jo klausytojams. Greta gastrolierių, nemažai orkestro programų parengė Robertas Šervenikas, bendradarbiaujama taip pat su dirigentu Modestu Pitrėnu.

Orkestro meninį braižą ir grojimo stilių suformavo ilgametis jo vadovas Saulius Sondeckis, sėkmingai išvedęs jį į tarptautinius vandenis. Pastarųjų metų orkestro veikla rodo, kad išlaikydamas pasiektą meistriškumo lygį jis atranda naujų kūrybinių išteklių. Gal nemažas stimulas tam, greta kitų veiksnių, yra padidėjusi konkurencija? Juk Lietuvoje dabar aktyviai reiškiasi net keli panašios sudėties orkestrai.

Naujas Lietuvos kamerinio orkestro kūrybiškumo apraiškas lemia originalių programų paieška, spontaniškai gimstantys atlikimo impulsai bendrai muzikuojant su išskirtinio talento solistais, stebėtinai gyvos ir atviros (tačiau visada atitinkamo stiliaus) klasikinių kūrinių interpretacijos.

Balandžio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvykusiame koncerte skambėjo gerai žinomi W.A. Mozarto ir F. Schuberto kūriniai, tačiau tai, kaip jie buvo atlikti, drąsiai galima įvardyti išskirtinėmis interpretacijomis.

Prie to, manyčiau, ženkliai prisidėjo mąslus ir temperamentingas dirigentas M. Pitrėnas, atradęs glaudų kontaktą su orkestru. Savą muzikos sampratą jis ne tik perteikė, bet tiesiog įteigė orkestrui ir pasiekė nedažnai įvykstančių meninių sukrėtimų, tokių kaip F. Schuberto kvarteto „Mirtis ir mergelė“ interpretacija.

Koncertą pradėjo W.A. Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūra, kurioje dirigentas labai vykusiai sureikšmino lėtosios minorinės padalos (tragiškoji Mozarto d-moll tonacija) ir vėliau suskambančios vitališkos mažorinės dalies priešpriešą. Tai pasiekta pasinaudojus dinamikos bei artikuliacijos priemonėmis, bet ypač – tempu. Lėtoji dalis grota lėčiau nei įprasta, pabrėžtinai sunkiai. Iš tiesų nenumaldomos lemties įvaizdis! Jo „kybojimas“ virš mažorinės dalies, pasak muzikologo Hermanno Aberto, ir sudaro Mozarto siektą dramatinį kontrastą, kurį turi išgyventi uvertiūros, kaip savarankiško kūrinio, klausytojas. Greitoji uvertiūros dalis žėrėjo juvelyrišku tikslumu: darnūs styginių ir pūtikų įstojimai, geras skambesio balansas.

Kitas kūrinys – šviesos, džiaugsmo ir žaismės kupinas Mozarto Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 3, G-dur, KV 216, solo partiją atliko japonų smuikininkė Tamaki Kawakubo. Jauna atlikėja Lietuvoje lankėsi kelissyk. Ji studijavo Vokietijoje, vėliau mokėsi Ciuriche pas žinomą pedagogą Z. Broną. T. Kawakubo yra dviejų prestižinių konkursų nugalėtoja: Ispanijoje Pamplonos mieste rengiamo P. Sarasate’s, kur laimėjo I premiją, ir P. Čaikovskio Maskvoje 2002 m., kuriame jai atiteko II premija (I nebuvo paskirta).

T. Kawakubo smuikavimas – tikslus, jautriai niuansuotas, stilingas. Smuikininkės naudojamų techninių priemonių arsenalas nė sykio nebuvo pabrėžtas: viską ji darė paprastai ir natūraliai, gyvai ir šiltai kartu su čia pat gimstančia muzika. (Tiesą sakant, techninės užduotys kūrinyje nėra komplikuotos.) T. Kawakubo dėmesį koncentravo į artikuliaciją, frazavimą, garso pobūdį, puošmenų raiškumą.

Sudomino smuikininkės atliktos kitos, nei pas mus įprasta, kadencijos – romantiškos, su saikinga saloniškumo doze (Samo Franco redakcija). Dirigentas ir orkestras solistės siekius suvokė taip adekvačiai, kad jų ansamblį pagrįstai galima vadinti tobulu. Žaismingąjį finalinį Rondo teko bisuoti.

Antroje koncerto dalyje buvo atliktas F. Schuberto kvartetas Nr. 14, d-moll, „Mirtis ir mergelė“ (G. Mahlerio transkripcija styginių orkestrui). Dieviški šubertiški ištęstumai, transcendentinis švytėjimas, žemiško džiaugsmo ir skausmo, pasiekiančio tragedijos patosą, proveržiai. Visa tai atskleista pasitelkus maksimalius styginių išraiškos išteklius nuo garso išgavimo būdų ir adekvačių štrichų iki turtingos tembrinės paletės ir dramatiško intensyvaus styginių tutti.

Palyginti su originalu, kuris skirtas keturiems muzikantams, transkripcijos faktūra yra tankesnė, masyvesnė, nors girdėjome tokių unisonų, kurie skambėjo tarsi grojami vieno muzikanto – toks juvelyriškas buvo tikslumas. Nesyk galvoje sukosi mintis, kad ši G. Mahlerio transkripcija ne tik niekuo nenusileidžia originalui, bet jį svariai papildo, ypač dramatiškose veikalo vietose ir kulminacijose, kai nedidelis stygininkų kolektyvas suskambėdavo tarsi didžiulis orkestras. Kai interpretacija tokia, gal ši redakcija puikesnė ir už kvarteto originalą?