Lietaus miestas

Dar viena 2000-ųjų Europos kultūros sostinė Bergenas yra antras pagal dydį Norvegijos miestas su 245 000 gyventojų. Jis įsikūręs pietvakarinėje Norvegijos pakrantėje tarp „Septynių kalnų“, nors iš tikrųjų tų kalnų skaičius gana sąlygiškas. Mat, nusižiūrėjęs į septynias Romos kalvas, taip juos XVIII a. pavadino danų ir norvegų rašytojas Ludvigas Holbergas. Šis labai savitas miestas yra vartai į garsiuosius Norvegijos fiordus ir dėl šios priežasties – vienas didžiausių Europos kruizinių laivų uostų. 2004 m. „Time“ žurnalas Bergeną pavadino vienu iš keturiolikos Europos „slaptųjų miestų“ – jis karaliauja jūrininkystės versluose, taip pat vandens kultūros tyrimų srityje (čia yra garsus Jūrų tyrimo institutas). Bergenas taip pat yra Karališkųjų Norvegijos jūrų pėstininkų bazė, o jo tarptautinis oro uostas yra pagrindinė didžiulės Šiaurės jūros naftos ir dujų gavybos pramonės sraigtasparnių aikštelė. Taigi jūra ir vėl atsakinga už kultūros sostinės identitetą.

Bergeną 1070 m. įkūrė karalius Olavas Kyrre, ir XIII a. jis, vienas svarbiausių Hanzos miestų, tapo Norvegijos sostine (tik 1850 m. iš jo iniciatyvą perėmė Oslas). O to svarbumo pagrindas buvo prekyba džiovintomis menkėmis, prasidėjusi apie 1100-uosius. Fryzijos ir Vokietijos pirkliai mieste turėjo atskirą kvartalą ir išskirtines teises prekiaujant su šiaurės žvejais. Tai galima pajusti vaikštinėjant Bergeno krantine, tapusia UNESCO pasaulio paveldo objektu. Bergenas paliko ir tamsesnį pėdsaką Norvegijos istorijoje – 1349 m. per jį į šalį atkeliavo maras.

Nors 1916 m. dideles miesto teritorijas sunaikino baisus gaisras, o per Antrąjį pasaulinį karą prie to dar prisidėjo nacių bombonešiai, Bergenas laikomas vienu gražiausių Norvegijos miestų. Seniausia jo dalis – šiaurinėje Vageno įlankos pusėje. Čia rasite Brygeną – senų medinių namų kvartalą, pastatytą po 1702 m. gaisro, siekiant išlaikyti viduramžišką stilių. Populiarus turistinis objektas yra ir žuvies turgus palei uostą, o toliau – secesinis ir funkcionalistinis prekybos rajonas, atstatytas po 1916-ųjų. Bergenas atrodo sudurstytas iš skirtingos architektūros lopų.

Tačiau labiausiai Bergenas garsėja... lietumi: jis vadinamas „Lietaus miestu“ arba „Europos Sietlu“. Kelerius metus gatvėse netgi stovėjo skėčių automatai, bet vėliau jų atsisakyta. Bergene pasakojamas anekdotas apie turistą, klausiantį vietinio berniuko, ar čia kada nors liaujasi liję. „Nežinau, – atsako berniukas, – man dar tik dvylika metų.“ Pavyzdžiui, šiemet nuo sausio 18 d. čia be perstojo lijo 80 dienų – tai ilgiausias lietingas laikotarpis miesto istorijoje. Lietui čia akompanuoja daugybė mėgėjiškų pučiamųjų (varinių ir medinių) orkestrų, nuolat koncertuojančių visame mieste, o Griego salėje kiekvieną žiemą vyksta Norvegijos varinių pučiamųjų čempionatas.

1000 renginių per 300 dienų

Paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Bergeno savivaldybė užsibrėžė ambicingą planą: sustiprinti Bergeno, kaip meno ir kultūros miesto, įvaizdį. Todėl padidino finansavimą menininkams ir meno institucijoms, taip pat – naujoms kultūros erdvėms. Pagaliau išsikovoti Europos kultūros sostinės metai turėjo vainikuoti kultūros puoselėjimo dešimtmetį, visiems pademonstruoti, kas pasiekta, pristatyti Bergeną Europai, pripildyti naujas meno erdves ir išauginti naują publiką. Gera kultūros dozė 2000-aisiais teturėjo akcentuoti, kas jau yra, todėl naujos infrastruktūros kūrimas nebuvo Bergeno tikslas – miestas jau turėjo viską, ko reikia normaliam kultūros gyvenimui. Tiesiog atnaujintas Bergeno tarptautinis teatras ir įkurtas naujas pakrantės kultūros centras.

Visų kultūros sostinių kelias duobėtas – taip pat ir Bergeno. Iš pat pradžių imtasi viską organizuoti kukliomis pajėgomis – dešimties narių tarybą sudarė 5 miesto atstovai, 1 – regiono, 3 – kultūros institucijų ir 1 – privataus sektoriaus. Ši organizacija turėjo ir generuoti idėjas, ir rūpintis praktiniu įgyvendinimu, tad jos nariai atliko įvairius vaidmenis. Tačiau nors narių buvo nedaug, jiems buvo sunku sutarti – per daug skirtingos išeities pozicijos. Ir dar taryba padarė klaidą užsibrėždama per daug ambicingus tikslus, kuriems nebuvo pakankamai lėšų. Tad keitėsi direktoriai ir darbuotojai. 1998 ir 1999 m. grupę paliko du finansų direktoriai. Po to buvo tiesiog sudaryta sutartis su išoriniu kontrolieriumi. Tarybos direktorius Mortenas Walderhaugas atsistatydino 1999 m. sausį ir jo pareigas perėmė Terje Gloppenas. O informacijos vadybininkas negalavo visus 2000 metus. Žiniasklaida į viską reagavo katastrofinėmis antraštėmis ir kritika. Vėliau funkcijos buvo apmąstytos iš naujo ir taryba tapo kultūros ir meno projektų „jungties tašku“, „nematomu“ padėjėju, užleisdama sceną mažiems ir vidutiniams programos prodiuseriams, tikintis, kad būtent jiems kultūros metai labiausiai pasitarnaus. Jiems ne tik skirtas finansavimas, bet ir surengtos kūrybinės laboratorijos bei apmokymai.

Ne olimpiada

Norvegijai iki 2000-ųjų dar nebuvo tekę finansuoti tokio masto kultūrinių renginių, todėl Bergenui valstybės ir fondų skirtos lėšos buvo nedidelės. Tuo tarpu Bergeno kultūros renginių organizatoriai jau turėjo panašios patirties – kai kurie nariai dalyvavo ruošiantis 1994 m. Lilehamerio olimpiadai ir turėjo panašių ambicijų Bergene. Tačiau olimpiados biudžetas buvo kur kas didesnis, renginys geriau žinomas visuomenei, tuo tarpu kultūros sostinės reikalais valstybė gana menkai rūpinosi. Ir nors vyriausybė skyrė 35 proc. kultūros programos biudžeto, visiems atrodė, kad suma galėjo būti ir didesnė – iš 2000 m. kultūros sostinių Bergeno biudžetas buvo vienas mažiausių (apie 13 mln. eurų). Todėl kilo įvairiausių jausmų kitų aštuonių miestų atžvilgiu. Vis dėlto Bergenas inicijavo daug tarptautinių projektų, nors ir turėjo per mažai lėšų jiems įgyvendinti. Likimo ironija ta, kad, kaip pabrėžė vienas prodiuseris, „darbas tarptautiniu mastu 2000 m. tapo nuobodžiai įprastas dar nespėjus juo pasigirti“.

Kadangi stigo valstybinio finansavimo, kultūros sostinės organizatoriai ieškojo privačių rėmėjų. Didžiausių rėmėjų – banko „DNB“ (1,1 mln. eurų) ir „Gilde/Vestlandske Salslag“ (1,2 mln. eurų) – skirtos lėšos tuo metu Norvegijoje atrodė neįtikėtinai didelės. Kai kurie rėmėjai dalyvavo kaip partneriai, pavyzdžiui, suprojektavo ir pastatė aliuminio garso skulptūrą. Bet santykiai su rėmėjais ne visada buvo sklandūs – 1999 m. verslininkai sunerimo, kad be jokios strategijos vedama kultūros sostinės reklamos kampanija nepakankamai išryškins jų firmos vardą (nors viskam pasibaigus jie jau buvo nusiteikę pozityviai). Labai daug paramos gauta „natūra“, todėl organizatoriams teko pardavinėti įvairius produktus, kad gautų reikiamų lėšų. Tuo tarpu ES skyrė mažai lėšų, o ir tas atgaudami (galutinai – tik 2004 m.) organizatoriai turėjo atlikti daugybę biurokratinių procedūrų. Bergenas, kaip ir kiti miestai, smarkiai kritikavo ES paramą, ypač turint omenyje reikalavimą, kad visos devynios 2000-ųjų sostinės bendradarbiautų.

Be temos

Kaip ir visi miestai, kurdamas kultūros sostinės renginių programą Bergenas siekė išryškinti savitumą. Todėl renginiai grupavosi apie jūros pakrantės kultūros temą, o kiekvienas metų laikas turėjo savo potemę bei spalvą: pavasaris – svajonės, vasara – klajonės, ruduo – erdvės. Tačiau tokia tema pasirodė per plati ir organizatoriams buvo sunku susitarti dėl programos. Galiausiai, likus aštuoniems mėnesiams iki atidarymo, beliko tik striukai apibūdinta misija: „Kūrybiškai keliais žingsniais į priekį pastūmėti esamus miesto kultūros planus“ ir reklaminis šūkis: „1000 renginių per 300 dienų“. Tai reiškė, kad nesiliovė komandos ir direktoriaus, tarybos ir miesto kultūros institucijų diskusijos, kokie turi būti programos tikslai. Tuos nesutarimus mielai nušvietė žiniasklaida, net manyta, kad tarybos nariai pasinaudojo žurnalistais siekdami paveikti tarybos sprendimus.

Šiaip ar taip, pavyko atrinkti 500 projektų: 3000 spektaklių, 150 parodų, 180 renginių atvirame ore ir 50 seminarų bei edukacinių projektų (60 proc. buvo profesionalaus meno, 40 proc. – bendruomenėms skirti mėgėjiški projektai). Jų rinkinys, kaip visada, atrodo įspūdingai. Per metus įvyko keturi šokio festivaliai, sukurtos keturios naujos operos ir miuziklas apie vietos istoriją, taip pat įgyvendinta programa „Skudd!“, pagal kurią buvo samdomi jauni aktoriai. Krzysztofas Pendereckis ir Luciano Berio dirigavo Bergeno filharmonijos orkestrui, roko, populiariajai ir technomuzikai remti įkurta BRAK organizacija ir Bergeno elektroninio meno centras. Įgyvendinti 52 specifinei vietai skirti šiuolaikinio meno projektai ir Elsebeth Rahlff projektas „Pasaulio vėliava“ Bergene, Briuselyje ir Reikjavike. Kelios didelės parodos pristatė dailės panoramą nuo italų baroko iki Andre Serano retrospektyvos. Įgyvendinti du dideli kino projektai: „2000:Bergenas“, jo metu 12 jaunų kinematografininkų ir 12 literatų sukūrė 12 trumpametražių filmų kiekvienam mėnesiui, ir naujas tarptautinis kino festivalis BIFF. Kreiptasi ir į istoriją – keturias dienas vyko garlaivio „Nordsteam“ festivalis ir tarptautinė keliaujanti paroda „Gyvenimas šiaurės Atlante“, taip pat atkurti istoriniai žvejybos keliai.

Ir nepaisant to

Manoma, kad Europos kultūros sostinės metų programa Bergene pasisekė. Svarbiausia, kad visuomenė liko patenkinta: 54 proc. norvegų manė, kad metai buvo sėkmingi, o tik 20 proc. – kad ne. 55 proc. Bergeno gyventojų dalyvavo kokiame nors renginyje, o 42 proc. „paragavo“ daugiau kultūros nei paprastai. Labiausiai naujas kultūrines galimybes įvertino vargingiausi visuomenės sluoksniai. Visuomenė balsavo piniginėmis – 2000 m. parduota daugiau bilietų į kultūros renginius nei kada nors anksčiau, o ir po to kultūros „vartojimas“ nenuslūgo. 2000 m. gruodį 48 proc. Norvegijos žmonių laikė Bergeną „kultūringiausiu“ miestu šalyje ir tik 38 proc. pirmenybę teikė Oslui. Taigi vertinimas parodė, kad programa buvo gerai pritaikyta publikos poreikiams ir patraukė naują auditoriją. Dar vienas pozityvus rezultatas – daugelis naujųjų Bergeno institucijų bei festivalių išsilaikė iki šiol: BRAK, BED – Bergeno elektroninio meno centras, BIFF – Bergeno tarptautinis kino festivalis, šiuolaikinio meno festivalis „BergArt“, kas dvejus metus vykstantis „Meteor/Oktoberdance“ festivalis ir Vandenyno pakrantės kultūros centras.

Tačiau Bergeno kultūros sostinės renginių organizatoriai vis dėlto kritikuoti dėl stambių ir skambių renginių trūkumo, taip pat dėl antiinstitucinio požiūrio ir polinkio į mažai išlaidų reikalaujantį šiuolaikinį meną, o ne į publikai geriau žinomą, bet brangų tradicinį meną. Organizatoriai teisinosi, kad tokiems projektams esą trūko pinigų ir todėl derėję dar labiau koncentruotis į mažus projektus. Tačiau kitiems atrodė, kad verčiau reikėjo pataupyti didesniems renginiams.

Šiaip ar taip kultūros metai suteikė Bergenui galimybę parodyti, ką galima nuveikti turint šiek tiek daugiau pinigų. Kultūrinį pakilimą miestas panoro palaikyti. Po 2002-ųjų jo kultūros biudžetas yra visada didesnis nei 2000-aisiais. Taip pat sustiprėjo vietos politikų parama menams ir kultūrai. Taigi neapsisprendėliui Bergenui viskas baigėsi gerai.

Parengė Agnė Narušytė