Skaitmeninis retro?

Dalia Kasčiūnaitė. „Gražuolė“. 2006 m.

Paradoksalus mąstymas, paradigmos dažnai tampa meninės idėjos konstravimo pagrindu. Gerai, jei šiais „sraigteliais“ operuojama sąmoningai, siekiant kuo labiau išgryninti temos ar formos skambesį. Bet jei parodoje kyla įkyrios mintys apie nepageidautinus paradoksalius sąskambius, pradedi abejoti idėjos ir formos suderinamumu.

Dalia Kasčiūnaitė, siekdama kiekvieno menininko geidžiamo atsinaujinimo, pakliuvo į visuotinės vintage mados spąstus. Vintage vyninių interjerai, savamokslių ponių gražinamų namų stilius, drabužių ir aksesuarų vintage deriniai, apsipirkimas Portabelo turguje, arogantiškas intelektualaus minimalizmo neigimas...

Daug kam patinka pasirausti tėvų ir senelių stalčiuose, alsioje, dulkinoje palėpėje įnikti į senų knygų, atvirukų, žurnalų rietuves. Ne tik vaizdai, bet ir dulkių, pelėsio, kandžių nuodų kvapas veikia kažkaip svaiginančiai. Šituos pojūčius gražiai aprašė Umberto Eco „Paslaptingoje karalienės Loanos liepsnoje“. Praeities reliktų „peržiūros“ kartais padeda atgaivinti prisiminimus arba sustiprina pasąmonės troškimą sugrįžti į vaikystę, į seniai aplankytas, o dabar idealizuojamas vietas. Dalios Kasčiūnaitės siekis į daug ką pažvelgti pro retro „stiklą“, matyt, ir yra susijęs su panašia motyvacija.

Gražuolės iš lietuviško „portabelo“, saldžiais kaip saldymedžio lazdelės veidais, įspraudžiamos į tapybos žanro spaustuvus, atsiduria ant tapytojos išrinkto formato drobės, atsiduria viešumoje, matyt, tyliai kaltindamos svetimą moterį, atradusią jų paradinius fotoportretus pas sendaikčių prekeivius ir išviešinusią tyliai plėnimis jau seniai virtusį grožį. Tapytoja čia nesukuria naujo „grožio“ – tik pasitelkusi skaitmeninės eros prietaisus jį išdidina, retušuoja ir padengia tapybiniu glajumi.

Peizažai, natiurmortai – kai kurie papildyti surūdijusiais apkaustais – neišvengiamai primena skaitmeninius rankdarbius, kuriems kiek stinga natūralumo, nuoširdumo. Kai kurie darbai net pavojingai priartėja prie atvirukinio gražumo ribos, sunku pajusti menininkės nuotaikas, dvasios virpesius, kurie lydėjo stovint su teptuku prie drobės ar esant anapus objektyvo. Dailininkei pavyko „sudėlioti“ patrauklius natiurmortus: mėsingos žaliųjų artišokų pumpurų galvos, matinės vyno taurės, violetinės vynuogių kekės. Gražu, bet ar tikra, ar tai jau ir yra tapyba? Lyg apsiblaususio veidrodžio amalgamos atspindėti žanriniai vaizdiniai, padengti lesūros šydu ir glaistu estetiškai patrauklūs, bet pasigedau ironiškesnio požiūrio į sąmoningai tveriamus pabrėžtinai rafinuotus retro vaizdinius.

Dalia Kasčiūnaitė. „Orchidėja“. 2006 m.

Dalios Kasčiūnaitės nutapytoms gėlėms trūksta autentiškumo. Kur aš tai mačiau? Nepamirštamos Georgia O’Keeffe gėlės: kalijos, aguonos, durnaropės. Žiūrint į šias gėlės, floros grožis, spalvos ir formos stulbinančiu, bet paprastu būdu įgauna visai kitokius, jau grynosios estetikos, architektonikos prisodrintus pavidalus. Kasčiūnaitės gėlės nepalyginti kuklesnės, nors ir turi erotiškumu besipuikuojančias „šerdis“.

Apleistieji fotopeizažai, artišokai, orchidėjos – daug motyvų, visi neišvengiamai gražūs, neišvengiamai suvirpina ne vieną sentimentalią širdį, esteto akių blakstienas...

Dalia Kasčiūnaitė šioje parodoje norėjo parodyti daug darbų. Jie ganėtinai skirtingos stilistikos, todėl gal tikrai reikėjo kiek apsiriboti, nes tarp retro motyvų ir sultingų natiurmortų atsidūręs raudonas lietuviškai smailianosis angelas, išnyrantis tarp meistriškai išgautų tekstūrų ir faktūrų, turėjo pasijusti gana nejaukiai. Angelams galima buvo surasti vietos ir kitoje kolekcijoje, tuo labiau kad menininkė yra gana produktyvi.

Verta priminėti, kad aš ir kiti mano kolegos yra tituluojami „meno kritikais“, – kritikais, o ne gyrėjais bei liaupsintojais, – todėl kad ir kaip kai kuriems šio teksto skaitytojams būtų apmaudu, negaliu neišreikšti nuoširdžių pastabų.

Skaitmeninės technologijos padeda gyventi, jos reikalingos kuriant fotografijos ar videomeno projektus, konceptualias parodas. Bet skaitmeninis retro gali skambėti per daug paradoksaliai ir naiviai. Neužtenka vien tik estetinių, tapybinių pastangų, reikia pridėti ir šiek tiek konceptualios motyvacijos, daugiau autorinių komentarų.

Daliai Kasčiūnaitei labiau sekasi kurti puošnias spalvingas tapybinės sofistikos bei ekvilibristikos prisodrintas abstrakcijas. Kiekvienam savo ieškojimai ir savo kelias, kad ir kaip norisi eksperimentuoti.