Fotografija

Perkurta realybė tikresnė

Vincent’o Debanne’o fotografijų paroda

iliustracija
Vincent Debanne. Iš ciklo „Gynybos pajėgos“. 2006 m.

Balandžio 18 d. 17 val. Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta prancūzo Vincent’o Debanne’o (g. 1972) fotografijų paroda „Tyli dauguma“. Joje eksponuojami darbai iš ciklų „Stotis“ ir „Gynybos pajėgos“.

Pirmą kartą Debanne’o fotografijas pamačiau 2006 m. Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalyje. Atidžiai jas tyrinėjau ir galvojau: čia kažkas ne taip... Dramatiška aplinka, itin išcentruoti žmonės, įtartinai suderintos spalvos, ikonas primenančios žmonių veido išraiškos ir pozos. Neperskaičius lydinčio teksto, būtų sunku suprasti, kad grynai technine prasme tai – fikcija: žmogus ir aplinka vienas kitam nepriklauso. Bet kažkodėl ta fikcija atrodo itin reali ir provokuoja jautresnę nei paprastai reakciją. Tada ir kilo mintis surengti jo darbų parodą. Apie fotografines realybės mutacijas kalbamės su menininku.

Daugelis kuratorių ir kritikų tavo fotografiją įvardija kaip surežisuotą, tačiau dažnai ji atrodo realesnė už realybę. Iš kur šis paradoksas?

Tiesiog kartais iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo kitaip, nei iš tikrųjų yra. Visada stengiuosi parodyti tai, kas paslėpta. Savo fotomontažais „išpučiu“ realybę, bandau atskleisti jos paslėptą veidą.

Pirmame cikle „Stotis“ fotografavau žmones, po darbo laukiančius traukinio San Lazaro stotyje ir žiūrinčius į tvarkaraštį. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai įprastai. Bet stebėdamas juos pagalvojau – tai kažkokia bendra lemtis, tai kažkas daugiau nei traukinio laukimas. Visi tie žmonės yra tarsi globalaus judėjimo dalis. Tai daug pasako apie mano gyvenamą laiką.

Rekonstruodami realybę ją perrašome, vaizduojame viską taip, tarsi tai iš tiesų egzistuotų čia ir dabar, veiktų, tačiau būtų visai arba beveik nepastebima. Cikle „Gynybos pajėgos“ šis metodas vėl naudojamas norint „išpūsti“ realybę, taip vaizdas tampa panašus į karikatūrą. Tai tikrai realybės interpretacija.

Žvelgdami į šiuolaikinę fotografiją susiduriame su sustingusia realybe – žmonės atrodo itin neutralūs, santūrūs. Man atrodo, kad mes nustojome naudotis gestikuliacija ir veido ekspresija – tuo, kas suteikia mums gyvumo. Nustojome naudotis kūno kalba, o kūnas fotografijoje labai svarbus. Būtent to ir ieškau...

Tavo fotografijose – šiuolaikinio žmogaus portretas?

Šiuos žmones tarsi apibrėžia laikotarpis, visuomenės likimas. Darbas, darbas, darbas... Bet vardan ko? Taigi šį paprastą reiškinį – traukinio laukimą – aš transformuoju į simbolinę pozą. Įsivaizduoju, kad jie laukia kažko naujo... Naujos visuomenės sampratos. Pasitelkęs jų portretus ir panašią išvaizdą keliu klausimą apie darbo prasmę, šių žmonių likimą.

Bet kodėl žmonės perkeliami į kitą aplinką?

Man kita aplinka svarbi, nes tai – jų padėties simbolis. Renkuosi priemiesčio peizažą, nes jis dėl ekonominio spaudimo itin greitai keičiasi. Tai tarsi nuolatinė rekonstrukcijos dėlionė, vis perstatoma, globalus urbanistinis peizažas, labai panašus visose Vakarų valstybėse. Tai tarsi identiteto praradimas. Būtent tokioje aplinkoje mano fotografijose užsimezga dialogas tarp žmonių veidų ir peizažo.

Taigi nėra atsakymo, į ką jie žiūri.

Mano fotografijos tikrai nevienareikšmės. Visada yra kelios interpretacijos galimybės. Žiūrovas sukuria istoriją, sukuria fotografiją. Į ką žiūri tie žmonės? Žiūrovo vaizduotėje laukimas, susijęs su mąstymu, tampa aktyvus.

Ar „perkėlimo vietos“ ieškai konkrečiam žmogui, ar ji visai nesvarbi? Tavo fotografijose aplinka tokia dramatiška...

Taip, dramatiška ir teatrališka. Vietos pasirinkimas tiesiogiai nėra susijęs su konkrečiu portretu, tai visiškai laisvas pasirinkimas. Aplinka gali būti keičiama, bet kai dirbu su fotografijomis, kažkas atsitinka. Pajuntu tobulą derinį, bet tai labai sunku paaiškinti.

Kaip ir teatre pasirenki dekoracijas, spalvas... Gal žmonės yra būtent tai, ko negali pasirinkti?

Manau, galiu rinktis, nes fiksuoju daugybę portretų minioje: ją stebint, vieni veidai mano dėmesį patraukia labiau nei kiti. Kai kuriuose veiduose užrašyta tikra ir turtinga istorija.

Ar bandai atskleisti žmonių psichologiją?

Visiškai ne, nes visi tie žmonės yra to paties laiko, to paties proceso dalis. Tai individualūs bendro likimo portretai, viešo „transportavimo“ laikas simboline prasme, tačiau, žinoma, individualumas visada išryškėja.

Esi minėjęs, kad tau įtaką padarė XVI a. manieristai (El Greco, A. Bronzino), šiuolaikinio šokio choreografija, kinas ir mokslinė fantastika (J.G. Ballardo novelės).

Visi praeities vaizdai yra prisiminimai, kurie vis dar mus veikia ir daro tiesioginę įtaką mūsų pasaulio suvokimui. Jie yra tarsi įrankiai, kurie padeda mums pažinti pasaulį. Kai kuriu fotografiją, kitas vaizdas iš praeities visada yra šalia, jis kontaktuoja, kuria dialogą su manuoju. Absoliučiai naujas vaizdas neegzistuoja.

Kinas man svarbus savo sugebėjimu nuspėti ateitį, kurti fikciją, nugalinčią realybę. Choreografija – kaip kūno kalba (kaip fotografijose iš ciklo „Gynybos pajėgos“). O renesanso tapyba – dėl to, kad ji žmogaus figūrai suteikia teatrališkumo.

Kaip Prancūzijoje vertinama šiuolaikinė skaitmeninė fotografija?

Prancūzijoje šiuolaikinė fotografija itin aktyvi ir pripažinta, ji paveikė daugelio menininkų kūrybą pastaraisiais metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose menine ir finansine prasme fotografija jau prilygsta kitiems menams (tapybai, instaliacijoms ir t.t.). Galima prisiminti Andreas Gursky, jis kuria fotografiją pasitelkęs informacines technologijas, leidžiančias jam pabrėžti tuos realybės aspektus, kuriuos jis nori. Jo fotografija „99 centai“ Niujorke parduota už 3 mln. dolerių...

Tavo kūrybos aprašyme nėra itin daug parodų, nors visos reikšmingos. Kodėl?

Aš meninę fotografiją kuriu dar tik ketverius metus, o tai nėra ilgas laiko tarpas. Dabar noriu toliau dirbti, kurti. Parodų skaičius bus didesnis, kai mano darbai bus dar labiau žinomi. Aš – savo gyvenimo nuotykio pradžioje...

Parengė Eglė Deltuvaitė