Kaip sėkmingai susigadinti gyvenimą

Monika (Tatiana Wilhelmova), Tonikas (Pavelas Liška), Daša (Anna Geislerova) užaugo tame pačiame blokiniame daugiabutyje. Tonikas myli Moniką, bet ši kantriai laukia, kada ją pakvies į Ameriką uždarbiauti išskridęs mylimasis. Tačiau ir sulaukusi kvietimo Monika neskuba, nes pakrikusi erotomanė Daša atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje ir kažkam reikia prižiūrėti du jos berniukus, kad šie neatsidurtų vaikų namuose. Monikos mama (Simona Stasova) primygtinai ragina dukrą nedelsti, nes nori jai geresnio gyvenimo. Bet minkštaširdis Monikos tėtis (Bolekas Polivka) jaučia, kad dukra nebus laiminga Amerikoje. Tonikas gyvena su savo keistuole teta (Zuzana Kronerova) ir jos ožkomis griūvančiame senelio name. Regis, baisiausia, kas jį gali ištikti – tėvų likimas: nuobodus darbas fabrike ir suvokimas, kad niekas nepasikeis. Filmo herojai gerai pažįsta vieni kitus, žiūrovams jie taip pat atpažįstami. Tokius sutinkame kasdien, juk ir patys dažniausiai gyvename prišnerkštuose daugiabučiuose, ankštuose butuose, tarp daugybės nereikalingų daiktų.

Tačiau čekų režisieriaus Bohdano Slįmos filme „Laikas būti laimingam“ („Štesti“, Čekija, 2006) svarbiausias yra ne atpažinimo momentas ar galimybė projektuoti savo patirtį į svetimus likimus. Slįma neprievartauja žiūrovų, jis tik siūlo įsigilinti į personažų poelgius bei jų motyvus ir kartu pagalvoti apie tai, kas šių dienų pasaulyje yra laimė. Jis tai daro neprikišamai ir nedidaktiškai, todėl filmas paperka savo paprastumu ir kartu elegiška intonacija.

Trumpam iš Amerikos grįžęs Monikos sužadėtinis susierzinęs pareiškia, esą visi jie – savo gyvenimo gadinimo meistrai. Be abejo, Monika gadina savo gyvenimą prižiūrėdama Dašos vaikus, jiems virdama, pirkdama maistą ir sulaukdama tik Dašos pykčio. Tonikas taip pat galėtų rasti gerą darbą ar net siekti karjeros, bet jis nenori išduoti savo tetos, savo meilės Monikai. Visi filmo personažai galėtų gyventi kitaip, – gražiau, prasmingiau, bet tada tai jau būtų ne jų gyvenimas ir ne čekų, o holivudinis kinas. Todėl ir Monikos vaikinas savo amerikietišką svajonę įgyvendina tos svajonės tėvynėje. Slįma rodo pasaulį, kuris ir atstumia savo banalumu, išsikvėpusiais ritualais, apgailėtina buitimi, ir kartu yra nepakartojamas, nes jame dar liko vietos nesavanaudiškam gerumui, norui suvokti tikruosius troškimus ir gyventi pagal juos, o ne pagal iš šalies primestą abejotiną sėkmės modelį. Tad Slįmos filme atsakymas į netiesiogiai nuskambėjusį klausimą, kaip sėkmingiau susigadinti gyvenimą, sutaps su atsakymu į klausimą, kaip būti laimingam. Reikia neišduoti savęs, tikėti senomis žmogiškomis vertybėmis, užjausti kitus, turėti idealų, mylėti, rūpintis šeima ir stengtis nenusižengti savo troškimams. Tik tiek.

„Laikas būti laimingam“ – antrasis Slįmos (g. 1967) filmas. Pernai jis buvo apdovanotas San Sebastiano kino festivalio „Auksine kriaukle“. Debiutinis režisieriaus filmas „Laukinės bitės“ taip pat pelnė ne vieno kino festivalio apdovanojimą. Slįma tęsia šlovingą čekų kino tradiciją rodyti nepakartojamus paprasto gyvenimo ir paprastų žmonių mikropasaulius. Jam nestinga nei užuojautos, nei ironijos ir sąmojo, nei mokėjimo kurti tikroviškus dialogus. Slįma puikiai dirba su aktoriais, bet prie to prisideda ir scenarijuje tiksliai psichologiškai pagrįsti jų personažų veiksmai ir išgyvenimai, todėl tiki ir pačiais netikėčiausiais jų gyvenimo posūkiais. Kiekvienas filmo personažas turi ir pagrįstą priešistorę, – ir ekscentiškoji Daša, ir svajingoji Monika, ir bedarbis jos tėtis, ir net neištikimasis Dašos meilužis – šeimos tėvas ir solidus vadybininkas. Slįma moka atskleisti personažų troškimus ne tik žodžiais. Kai Monika ir Tonikas kartu su Dašos vaikais įsikuria tetos namuose, pradeda įrenginėti prabangią vonią ir rūpintis vieni kitais, matome tarsi paslėptų jų svajonių apie meilės kupiną šeimyninį gyvenimą projekciją. Deja, realybė netrunka viską sugriauti. Tačiau Slįma nenori taip užbaigti istorijos. Filmo pabaiga – atvira, nei dramatiška, nei laiminga. Tik kažkodėl suspaudžia gerklę, kai paskutiniuose kadruose kartu su Monika pro traukinio langą matai iš paskos bėgantį atkaklų šunį.

Živilė Pipinytė