Muzika

Ciklą užbaigus

Vilniaus kvartetas baigė Mozarto metus

iliustracija
Valstybinis Vilniaus kvartetas
A. Ufarto nuotr.

2006 m. sausio 27 d., W.A. Mozarto gimimo dieną, Filharmonijos Didžiojoje salėje Valstybinis Vilniaus kvartetas – Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas – pradėjo koncertų ciklą „W.A. Mozartas ir Viena“, skirtą 250-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms. Paskutinis koncertas įvyko jau šių metų vasario 28 d. toje pačioje salėje. Ciklo pagrindu tapo visi aštuoni šio autoriaus kvintetai styginiams ar su valtorne, klarnetu – jie ir padiktavo aštuonių koncertų ciklo sandarą. Visus juos sujungusią Mozarto muziką lydėjo ir kitų dviejų Vienos klasikų kompozicijos, taip pat F. Schuberto, J. Brahmso, A. Brucknerio, H. Wolfo, R. Strausso, A. Schönbergo bei A. Weberno opusai. Šio kvarteto koncertuose išvydome ir kitų atlikėjų. Koncertų programas komentavo muzikologė Ona Narbutienė.

Intensyviai koncertuojantis ir milžinišką repertuarą sukaupęs Valstybinis Vilniaus kvartetas jau senokai savo koncertinį gyvenimą formuoja derindamas teminius ciklus bei pavienius koncertus. Pirmieji tampa akivaizdžią veiklos brandą liudijančiu ženklu, kai užsibrėžiama ne tik pagausinti ar susisteminti repertuarą, bet giliau pastudijuoti stiliaus išraišką, skirtingų jo etapų apraiškas, individualaus kompozitoriaus braižo ir jam padaryto poveikio santykį. Derindamas kelių autorių kūrybą, šis kamerinis ansamblis atidžiai ieško visumos plastikos, rasdamas palankius kontekstus ir negirdėtoms partitūroms. Vos tik pabaigęs ciklą „W.A. Mozartas ir Viena“, kvartetas ėmė ruoštis naujam darbui – gastrolėms JAV (nuo kovo 21 iki balandžio 1 d.), kur buvo pakviestas jau aštuntą kartą. Šįkart dauguma koncertų vyko vakarinėje pakrantėje – Kalifornijos, Arizonos universitetų, teatrų salėse, galerijose. Ansamblis vedė ir meistriškumo kursus, dalyvavo susitikimuose. Kaip visada, žanro klasiką Vilniaus kvartetas gastrolių koncertuose papildė lietuviškomis partitūromis – griežė O. Balakausko, A. Rekašiaus bei M.K. Čiurlionio muziką. Prieš pat išvykstant į JAV, Vilniaus kvarteto violončelininkas A.Vasiliauskas sutiko pasidalyti mintimis apie neseniai pabaigtą ciklą, skirtą W.A. Mozarto jubiliejui.

Man regis, viena optimaliausių visavertį kamerinio ansamblio gyvavimą liudijanti forma – tai teminiai koncertų ciklai?

Iš tikrųjų tam tikrą tematiką, idėjas ir atitinkamus ciklus diktuoja pats gyvenimas. Viena vertus, muzikinis palikimas labai turtingas ir tų ciklų galima sudaryti šimtus, kita vertus, muzikiniame gyvenime atsiranda svarbių sukakčių, kurias norisi išskirti, pasidalyti tuo su publika. Taip ciklai ir atsiranda. Be to, mūsų kvarteto kūrybinis gyvenimas jau senokai pagrįstas koncertų ciklais, tai labai pasiteisina.

Formaliai ciklas, kaip darinys, ir jo sėkmė greičiausiai priklauso nuo idėjos taiklumo. Kokia ciklo „W.A. Mozartas ir Viena“ idėja?

Mintis apie šio kompozitoriaus ir kitų Vienoje kūrusių autorių muziką kilo dėl to, kad turbūt nė viename pasaulio mieste nebuvo susitelkę tiek muzikos genijų, kiek Vienoje. Tai buvo centras, kuris skleidė kūrybos tradicijas ir naujoves nuo seniausių laikų. Pavarčius kokią nors enciklopediją ar atitinkamos tematikos knygą, galima įsitikinti, kad tai būta šviesiausio kultūros židinio.

Ar Valstybiniam Vilniaus kvartetui teko tiesiogiai pajusti vienietišką atmosferą koncertuojant?

Teko, nors ir senokai, dar sovietmečiu. Apie 1975 m. grojome „Konzerthaus“ salėje ir tai paliko didžiulį įspūdį. Tuo metu per TV buvo transliuojamos „Intervizijos“ laidos – būtent tokios laidos metu mums teko griežti J. Haydno kvartetus. Pamatę ir išgirdę, austrai mus ir pakvietė. Tąsyk maloniai nustebino keli dalykai: koncerto skelbime buvo paminėta, kad esame kvartetas iš Lietuvos, ne iš Sovietų Sąjungos, kaip tuo metu buvo įprasta; visi bilietai į koncertą buvo parduoti, o vėliau pasirodžiusioje recenzijoje rašyta, esą mūsų kvarteto interpretacijoje pastebimi austriškos mokyklos bruožai.

Įdomu. Ar turėjote progos susidurti su austriškos mokyklos tradicijomis?

Tiesiog tai buvo recenzento mintis. Iš tiesų mūsų kvarteto mokytojas buvo šviesios atminties pedagogas Viktoras Gvozdeckis, Maskvos konservatorijos profesorius, puikus kvartetininkas (grojo altu), šio žanro žinovas. Mūsų ansamblį jis puoselėjo techniškai, palaikė ir dvasiškai. Jau ir vėliau po studijų, kai vykdavome į gastroles (tą daryti tekdavo per Maskvą), visada jam pagrodavome programą. Taigi buvo užsimezgęs gilus ryšys, kuris nutrūko Profesoriui staiga mirus. Beje, esame išleidę ir bendrą kompaktinę plokštelę.

Grįžkime prie Jūsų naujausio ciklo. Kokiu principu atrinkote muziką aštuoniems koncertams?

Tiesą sakant, iš Vienos kūrybinio palikimo galima semti tokius kamerinės muzikos klodus, kad jų užtektų kokiam dešimtmečiui. Sunku parodyti viską, tad atranka labai svarbi. Pirmas dalykas – norėjosi įtraukti kuo daugiau pačių reikšmingiausių Vienos kompozitorių. Ir tai pavyko atskleisti tik fragmentiškai, nes programą diktavo apibrėžtas šio ciklo koncertų skaičius. Antra, žiūrėjome, kas repertuare jau anksčiau buvo, kokios galimos premjeros. Dar kita tema būtų ir tie kompozitoriai, kurių kūrybą nustelbė patys žymiausi. Pavyzdžiui, atmintyje išlikę labai gražūs prisiminimai, kai Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje dirbo p. Reinhartas Krausas. Jis buvo altininkas mėgėjas, iš Vokietijos atsiveždavo daugybę natų ir savo rezidencijoje Turniškėse ar sodyboje puoselėdavo gražią tradiciją – muzikos dienas. Tų dienų metu grodavome kvintetus, trio, kvartetus, kurių autorių pavardės – bemaž nežinomos. Tuomet suvokiau, kiek be galo daug ir gražios kamerinės muzikos yra sukūrę vokiečių ir austrų kompozitoriai.

Jau nebe pirmąkart į savo ciklą įtraukėte kitus muzikantus. Ar pirminė mintis buvo praplėsti ansamblistų būrį, o gal tiesiog pagrindu tapo pasirinkti Mozarto kvintetai? Kodėl ne kvartetai?

Prisipažinsiu atvirai – labiausiai pripažinti muzikos atlikėjai Mozarto kvartetus griežia tik subrendę, kai jaučiasi jau galį iš tiesų juos pagroti gerai. Mat Mozartas gerąja prasme yra klastingas kompozitorius, ir niekas negali paaiškinti, kodėl taip sudėtinga groti jo kvartetus. Gal dėl to, kad toje muzikoje, pasak paties autoriaus, nėra nė vienos nereikalingos natos? Buvo ir mums kilusi mintis sugroti Mozarto jubiliejaus proga visus kvartetus, tačiau nutarėme dar palaukti porą metų. Visi aštuoni kvintetai taip pat ne mažiau žavūs, be to, visų viename cikle dar nebuvome groję, tad jie ir tapo ciklo pagrindu. Iš tiesų į Mozarto muziką žiūrime labai pagarbiai, jai reikia labai rūpestingai pasiruošti.

Aišku, kad šiuo ciklu norėjosi pratęsti ir jau anksčiau puoselėtą misiją – pakviesti kitų menininkų, ypač jaunos kartos lietuvių muzikų, dirbančių užsienyje. Jaučiame pareigą tokiu būdu juos paremti, kad jie galėtų pasirodyti Lietuvos scenose.

Ciklo koncertai vyko ne tik Vilniuje, bet ir įvairiuose Lietuvos miestuose.

Ciklas labai pavyko, jei kalbėtume apie gausią publiką Vilniuje ir kitur. Kadangi visąlaik tenka koncertuoti ir kituose miestuose, miesteliuose, tai bent jau pagal mūsų kvarteto koncertų lankymą turėčiau pasakyti, jog klausytojų pastaruoju metu pagausėjo, ir pati publika pasikeitusi, labiau išprususi.

Kiekvienas ciklas, man regis, tai nueitas svarbus etapas kvarteto veikloje. Kokių pokyčių, naujų įžvalgų ar impulsų Jums suteikė šie Mozarto jubiliejiniai koncertai?

Svarbiausios naujos patirtys – tai pirmiausia partitūrų studijavimas. Anksčiau neturėjome Urtexto, jį dabar altininko Gedimino Dačinsko dėka įsigijome. Daug Mozarto muzikos redakcijų padaryta profesionaliai, gerai. Tačiau štrichuotė, legatūra, dinamikos niuansai – tai tie dalykai, kurių pats Mozartas nežymėdavo. Todėl muzika gali visai kitaip skambėti, kai remiesi autentišku tekstu. Tokį uždavinį keliu ir dirbdamas su savo studentais Muzikos ir teatro akademijoje – remtis tuo, ką parašė pats autorius, o ne dešimtmečių, šimtmečių bėgyje įvairių atlikėjų, redaktorių užfiksuotais norais bei suvokimais. Autorinė partitūra – tai medžiaga, kuria remdamasis turi mažiau šansų nukrypti į šoną, gali gryninti tą interpretuojamo meno kūrinio suvokimą.

Jūsų repertuare pastebimos dvi ašys – kvarteto žanro klasika ir šiuolaikiniai šio žanro pavyzdžiai. Ar sąveikauja šios abi ašys Jūsų kūrybinėje veikloje, interpretacinėje praktikoje?

Jas labai sunku lyginti, nors savo repertuare siekiame balanso, grojame ir vieną, ir kitą muziką. Reikėtų prisiminti, kaip Beethoveno mąstysena skiriasi nuo Mozarto, o šio – nuo Haydno. Ką jau kalbėti apie šiuolaikinius kompozitorius, kurių yra be galo įvairių. Šioje erdvėje labai daug eksperimentų, margumo, skirtingų užrašymo būdų. Tai ne visada įtikina, be to, varžo ir apriboja atlikėją, ne visos priemonės naudojamos vardan muzikos. Kitąkart nežinai, kaip tą šiuolaikinės muzikos įvairovę aprėpti, suvienyti, kad ji paliktų įspūdį. Tad iš tiesų matau didžiulį kontrastą tarp klasikos ir šiuolaikinės muzikos techniniu ir dvasiniu aspektu. Tai skirtinga kalba, priemonės, kontekstai. Žinoma, naujos muzikos samprata laikui bėgant turi savybę greitai kisti: tai, kas prieš dešimtmetį kitą atrodė nauja, šiandien gali skambėti įprastai; vieni kūriniai tampa klasika, o kitos partitūros tiesiog prapuola. Pats laikas sustato viską į savo vietas.

Dėkoju už pokalbį.

Parengė Vytautė Markeliūnienė