Guvus koncertas

Jean Ferrandis

Fleitisto Jeano Ferrandis (Prancūzija), Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir dirigento Roberto Šerveniko koncerte kovo 31 d. mažiausiai buvo girdėti lyrikos. Allegro nuotaikomis grįsta didžioji dalis programos kūrinių: W.A. Mozarto simfonija Nr. 33, B-dur, KV 319, koncertas fleitai ir orkestrui Nr. 2, D-dur, KV 314; L. Bernsteino Divertismentas orkestrui (primenu, kad būtent šis kompozitorius yra parašęs „Vestsaido istoriją“; trumpą fragmentėlį iš šio miuziklo J. Ferrandis pagrojo bisui).

Vakaro dramaturginiu kontrastu tapo tragiški susimąstymai apie gyvenimo prasmę – L. Bernsteino noktiurnas fleitai ir orkestrui „Halil“ (halil hebrajiškai reiškia „fleita“), skirtas Sinajaus dykumoje, tanke, 1974 m. žuvusio dvidešimt vienerių metų Izraelio fleitininko atminimui; „kompozitorius jo nepažinojo, tai muzikų dvasios artumas“, – komentavo R. Šervenikas. Kūrinio skambesys formuojamas orkestro grupių ir kamerinių ansamblių tembrų deriniais. Mažos instrumentų grupelės traktuojamos kaip teatro muzikoje, mat jų atliekamos kompozicijos turinys priklauso nuo ansamblistų santykio su solisto grojama muzika. Antai – fleitos ir timpanų duetai, kur timpanai primena nerūpestingai muzikuojančio fleitininko likimą (solo timpanais – Konstantinas Akopianas); fleitos ir alto (Arūnas Statkus) lyg draugų pokalbiai. Koda – styginių griežiama šviesi ir švelni gedulo muzika.

Opusą kompozitorius dedikavo J. Ferrandis’ui. Šis, kaip aktorius turėdamas kalbėti apie kitą asmenį (žuvusį kolegą), perteikė visus muzikos niuansus, orkestras jam atsakinėjo su virpančiu jautrumu.

L. Bernsteinas J. Ferrandis’u susižavėjo išgirdęs jį grojant W.A. Mozarto koncertus. Kaip patikslino R. Šervenikas, šio vakaro metu J. Ferrandis pirmą kartą atliko L. Bernsteino jam parašytą Koncerto finalo pirmąją kadenciją. Koncertą grodamas J. Ferrandis greičiausiai norėjo akcentuoti muzikos paprastumą arba kaip aktorius priminti paplitusį iš gražumo romantizuotą jos įvaizdį. Orkestras griežė labiau divertismentiškai, todėl stigo frazuotės pagyvinimo lyrikos elementais, ypač lėtojoje dalyje (bent mano skoniui).

Užsienio ir lietuvių spaudos nuolat minimos dirigento savybės – forsavimo nemėgimas, protinga dramaturgija, muzikai suteikiamas grakštumas – buvo girdimos ir šįvakar, bet į pirmą planą iškilo judrumas, susijungęs su tam tikru (lyderio) griežtumu. O diriguodamas Divertismentą R. Šervenikas irgi tapo tarsi aktoriumi. Kūrinys parašytas Bostono simfoninio orkestro 100-mečiui, muzika – pramoginio pobūdžio, tad dirigentas elgėsi žaismingai: Bliuzą protarpiais dirigavo džiazo judesiais, per Maršą rankomis komiškai mojavo tarsi žygiuodamas. Paskui netikėtai nuo kėdžių pakėlė melodinius motyvus grojančius pūtikus: iš pradžių – dvi piccolo fleitukes, vėliau staiga atsistojęs „trenkė“ „dūdų orkestras“, o kad vaizdelis būtų sukurtas iki galo, R. Šervenikas tuos kelis taktus dirigavo kaip pučiamųjų orkestro vadovas, t.y. judindamas ranką aukštyn ir žemyn.

Nedažnai taip gerai griežia į kasdienius darbus paniręs Nacionalinis simfoninis orkestras. Visapusiškas ansambliškumas ir lankstus muzikavimas priminė, kokį vertingą kolektyvą turime.

Dar norėtųsi skaitytojų dėmesį atkreipti į šio vakaro bendrą dvasią. Koncertas pasižymėjo plačiu intelektu, kitaip sakant – viso pasaulio, kaip savo draugo, suvokimu: tą pojūtį turbūt kėlė ne tik amerikietiška muzika, bet ir tikslios skirtingų stilių traktuotės.