Menininko klajonės

Kajetonas Sklėrius. „Vandens lelijos“. 1915 m.

Radvilų rūmuose rodoma iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus atkeliavusi moderniosios lietuvių akvarelės pradininko Kajetono Sklėriaus paroda „Iš klajonių“. Joje eksponuojama ankstyvoji dailininko kūryba – tapyba, piešiniai ir eskizai. Tai rečiau rodoma ir plačiajai publikai mažiau žinoma K. Sklėriaus kūrybinio palikimo dalis, sukurta dailininkui gyvenant arba lankantis užsienyje – Liepojoje, Suomijoje, Estijoje, Sankt Peterburge. Čia atsispindi menininko kūrybos kelias: savito stiliaus paieškos, patirtos įtakos.

1903 m. Peterburge K. Sklėrius baigė barono Aleksandro Štiglico dailės mokyklą, joje studijavo skulptūrą. 1904–1915 m. dėstė piešimą ir braižybą Liepojos komercinėje mokykloje. Akvareles pradėjo lieti apie 1906 metus. Dailininkas daug keliavo, lankėsi Vakarų Europos meno galerijose. Neturėdamas sąlygų nuosekliai užsiimti skulptūra, K. Sklėrius vis dažniau kūrė akvareles. 1913 m. surengė pirmąją šių darbų parodą Liepojoje. Kaip ir daugelio XX a. pradžios dailininkų, – Petro Kalpoko, Antano Žmuidzinavičiaus, Jono Šileikos, Adomo Varno, – K. Sklėriaus kūryboje derinti skirtingų stilistikos sistemų išraiškos elementai. Po apsilankymo Belgijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje dailininko akvarelės įgijo impresionistinių bruožų, jie pynėsi su realistiniu vaizdavimu. Kaip ir Prancūzijos impresionistų darbuose, K. Sklėriaus kūriniuose vaizduojamas pasaulis – realiame gyvenime patirtų akimirkų įspūdžiai, tam tikru momentu užfiksuota nestabilių, kintančių stichijų – saulės šviesos, vandens, dangaus – būsena, sustabdyti gyvenimo fragmentai, stengiamasi perteikti šviesos, oro įspūdį, kintantį spalvų ir refleksų žaismą. Tačiau, kaip ir kiti impresionizmo paveikti tapytojai – P. Kalpokas, J. Šileika, – K. Sklėrius stengėsi išreikšti ne tik trumpalaikius įspūdžius, bet ir giliau pažvelgti į tikrovę, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėžė vaizduojamų daiktų ir figūrų apimtį, konkretino vaizdų formą. Geriausiai skirtumai matomi palyginus K. Sklėriaus tapytus darbus „Su skėčiu“ (1913) ir „Vandens lelijos“ (1915) su tais pačiais vandens lelijų ir moters su skėčiu motyvais Claude’o Monet tapyboje. C. Monet neskyrė tiek daug dėmesio detalėms: jo moteris išsamiau necharakterizuojama, vandens lelijos tapytos sodriomis spalvomis, ryškiais potėpiais, nedetalizuojant formos – šiame cikle galima įžvelgti net abstrakčiojo ekspresionizmo užuomazgų. Tuo tarpu K. Sklėriaus darbuose impresionistinis vandens motyvas tarsi įvelkamas į realistinę traktuotę: glotnų lietos akvarelės paviršių tik vietomis „sujaukia“ potėpiai, vaizduojamų lelijų forma sukonkretinta. Tą patį galima pasakyti apie dailininko tapytus portretus, kuriuose ne tik mėgaujamasi plenero teikiamomis galimybėmis, bet ir gilinamas į vaizduojamo žmogaus charakterį, individualius bruožus. Labiau apibendrintos yra figūrinės kompozicijos, kuriose nesistengta dažais užlieti visą lapo paviršių, jame įkomponuojant vieną ar kelias figūras. Kitiems ankstyviesiems impresionizmo dvasia nutapytiems kūriniams būdingos ryškios spalvos, akcentuoti šviesos ir šešėlių kontrastai, akvarelės gana smulkios, detalizuotos, vaizdui dar trūksta spalvinės harmonijos, apibendrinimo („Parke“, „Sode“, 1914).

Kajetonas Sklėrius. Etiudas (Žmonos portretas). 1920 m.

Persikėlęs į Sankt Peterburgą, Sklėrius susipažino su grupės „Meno pasaulis“ idėjomis, M.K. Čiurlionio ir Michailo Vrubelio kūryba. Tuometinis susidomėjimas simbolizmo estetika išryškėjo ir dailininko kūriniuose, tačiau į atskirą kūrybos sritį neišaugo. Parodoje eksponuojami keli minėtąjį laikotarpį iliustruojantys eksperimentinio pobūdžio darbai, kuriems būdingi dekoratyviai traktuojami mistiniai ir mitologiniai motyvai, švelnus koloritas – tai čiurlioniška dvasia nutapyta „Fantazija“ (apie 1917) ir vrubeliškas „Išgąstis prie jūros“ (apie 1916–1917).

Parodoje išsamiai pristatytas K. Sklėriaus meninių ieškojimų laikotarpis, kurio metu įgyta patirtis vėliau – XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje ir 4-ojo dešimtmečio pradžioje – buvo įkūnyta Lietuvos akvarelės klasika tapusiuose darbuose – Italijos ir Prancūzijos vietovių peizažuose, Baltijos pajūrio vaizduose ir Kauno moterų portretuose.