Šokoladinės Velykos

Vakar buvau Edinburgo karališkajame botanikos sode. Ten jau seniai pavasaris. Žydi magnolijos ir rododendrai. Per akmenis laipioja vijokliai, prie tvenkinio trinasi bambukų kamienai. Kvepia visais pasaulio medžiais. Vogčiomis nusiskynėm visokių augalų – parsivešim į Lietuvą. Nuo „Himalajų“ kalnelio stebėjom, kaip už tos žalumos pilki miesto akmenys tolumoje lipa į kalvą, kur į dangų sminga tamsūs bažnyčių bokštai.

Kažkur ten dar tik ateina Velykos – su triušiais ir kiaušiniais, su pamokslais ir mišiomis. Velykos man visada buvo dvilypės. Viena vertus, tai pernai mirusios gamtos prisikėlimo šventė (jai ir atstovauja kiaušinius dedantys triušiai). Kita vertus, tai, žinoma, Kristaus prisikėlimas. Nors tai turėtų būti džiugus įvykis, man jis nuo vaikystėje išeitų katekizmo mokslų visada atsidavė prakaitu ir kankinimais, agresija, krauju, skausmu, deginančia saule ant kryžiaus, kapinėmis. Ir net biblinio Velykų ryto pasakojimą persmelkdavo šviežios kapo duobės kvapas – kūno laukiančios, atvertos žemės alsavimas. O aname pasaulyje pabuvojusi siela visada baugino. Taigi šioje Velykų pusėje prisikėlimą nustelbia mirties įvaizdžiai; dvasią nusveria nukankintas kūnas. Kažkada prisikėlimas tikriausiai buvo pagrindinis Velykų motyvas Edinburge, dabar apie jį tepriminė tik į pašto dėžutę įmestas lapelis, iš kurio pažvelgė kruvinas Kristus.

Bet išėjus į gatvę, šios Velykų pusės nerasi nė ženklo. Apskritai ši šventė kur kas mažiau matoma nei Kalėdos. Tik tiek, kad parduotuvių vitrinose įkurdinami megzti, nulipdyti, miltiniai, moliniai ir šokoladiniai triušiai, į blizgančius popierėlius suvynioti šokoladiniai kiaušiniai. Šventimas, o tiksliau – alaus gėrimas, prasideda jau Didįjį penktadienį, kuris čia vadinamas „Good Friday“, t.y. Geruoju penktadieniu. Kaip Kristaus nukryžiavimo diena galėjo tapti „gera“, man vis dar nesuprantama. Pačią Velykų dieną visi vienas kitam dovanoja šokoladinius kiaušinius; paskui juos valgo. Vaikų kiaušiniai išslapstomi sode (atnešė Velykų triušis) – tie jų ieško ir taip susikrauna nemažas atsargas. Skaičiau, kad anksčiau ir čia kiaušiniai (tikri, ne šokoladiniai) buvo ridinėjami, o pralaimėjęs turėdavo savuosius suvalgyti (ir kaip jis nemirdavo nuo alergijos priepuolio?). Bet dabar šis žaidimas, regis, užmirštas – šokoladas keičia ne tik skonį, bet ir šventės prasmę. Šokoladinis kiaušinis – netikras, o būdamas netikras jis nebeturi ryšio su gamtos vaisingumu, taigi ir jo valgymo ritualas yra tuščias. Malonumas su kaltės prieskoniu. O kadangi šokoladas valgomas beveik kasdien, tai Velykas nuo kitų dienų skiria tik šokolado forma.

Kai vaikystėje margindavome kiaušinius – gal kokį šimtą, – man atrodydavo, kad taip jie virsta pasauliais. Mes nemokėjom jų išrašyti kosmoso kūrimo, saulės ar pasaulio medžio simboliais (vaškas niekaip neklausė ir varvėjo savaip), todėl iškirptame kojinės gabalėlyje pribarstę dažų pasikliaudavome atsitiktinumu. Dažai susiliedavo ir susimaišydavo, kiekvienas kiaušinis išeidavo unikalus, ilgai tyrinėdavau kiekvieną jo milimetrą. Aš juos atsimindavau, turėdavau mylimiausius, kai kurie kiaušiniai turėdavo vardus ir todėl jų jau nebūdavo galima valgyti. Ir ridinėti būdavo gaila. Dažnai tie ypatingieji kiaušiniai mano spintelėje išbūdavo iki kitų Velykų ar net ilgiau, o paskui jau nebežinau, kur dėdavosi – juos kažkaip pakeisdavo kiti.

Nuo tada neįsivaizduoju pavasario be kiaušinių marginimo ritualo, nors tikrosios jo prasmės ir nežinau. Kai anglai ir škotai perka šokoladinius kiaušinius, aš ieškau, kuo nudažyti „paprastus“ – blogiausiu atveju tiks ir svogūnų lukštai, raštus galima išrašyti flomasteriu. Jiems tai atrodo bereikalingas vargas, nes juk šokoladinis kiaušinis – skaniau. Nors jis ir tuščias: nėra šokoladinio trynio, tik lukštas, plonas ir dažniausiai ne itin geros kokybės. Taigi nėra kuo čia girtis. Bet ir mano išmarginti kiaušiniai čia kažkaip „nebeveikia“ – matyt, reikia ne tik spalvoto lukšto, bet ir dar vieno ritualo – visiems susėdus daužti kiaušinius, ieškant stipriausio. O čia daužti nėra su kuo. Nes negalima to daryti šiaip sau, tik dėl to, kad kažkas prašo, ir paskui to kiaušinio nevalgyti. Reikia daužti iš tikrųjų, bet čia niekas nežino, ką tai reiškia. Na, gal ir aš nežinau, ką tai reiškia, bet esu įsitikinusi, kad be šito pavasaris bus ne toks, apie kokį svajojau žiemą. Todėl Lietuvoje darau tai „rimtai“ ir man visada pavyksta.

O čia to ir nereikia. Edinburge pavasaris prasidėjo jau vasario viduryje – nepažinusi sniego, žaliavo žolė, žydėjo obelys ir narcizai. Klykavo žuvėdros. Jau seniai Velykos.