Pavasaris Londone

LLGFF plakatas

Pavasario pranašu ir Londone, ir Vilniuje yra kinas. Lietuvoje neholivudinio kino mėgėjai plūdo į „Kino pavasarį“, o Anglijoje kitokio – queer – kino adeptai rinkosi į Londono lesbiečių ir gėjų filmų festivalį (LLGFF). Tai jau dvidešimt pirmasis LLGFF festivalis, kovo 21 – balandžio 4 d. surengtas svarbiausioje Londono kino arenoje – Britų kino teatre (British Film Theatre), kur rudenį vyksta tarptautinis Londono kino festivalis.

Kaip ir galima buvo tikėtis, LLGFF dominavo lyties, identiteto, kūniškumo problematika, tačiau filmų kūrėjų meninės nuostatos anaiptol neapsiribojo kino eksperimentais ir aktualia dokumentika. Žinoma, šiame festivalyje paraštinis pasaulis žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis – ir kalbant apie filmų temas (Gvatemalos prostitučių futbolo komanda, stambaus vyro kūne įkalinta trapi moteris, Niujorko Dorianas Grėjus etc.), ir vertinant filmų estetiką.

Tačiau net ir labai norėdama negalėčiau LLGFF apibūdinti kaip marginalų, alternatyvų ar smarkiai nutolusį nuo pagrindinės srovės. Gal todėl, kad per dvidešimt vienerius metus festivalis subrendo, tapo reikšmingu tarptautiniu queer filmų kūrėjų forumu ir svarbiu miesto gyvenimo įvykiu. Vienas iš LLGFF globėjų Londono meras Kenas Livingstone’as pabrėžė, kad festivalis skatina lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų matomumą (visibility), o iš skirtingų pasaulio šalių atkeliavusios jų gyvenimo istorijos atskleidžia kitokios patirties vertę.

Festivalio plakatai su tamsoje pražydusia našlaite pasitinka gatvėse, metro ir meno centruose – visas Londonas nusidažė violetine spalva. Našlaitės sodintos pietiniame Temzės krante ir kitose vietose, kur įvykdyti homofobijos inspiruoti nusikaltimai. Taip menininkas Paulas Harfleetas kuria gyvą memorialą – „Našlaičių projektą“, tapusį LLGFF ženklu. Netoli nuo festivalio esančioje „Tate Modern“ galerijoje veikia didelė Gilberto ir George’o retrospektyva, kur milžiniškose ryškiaspalvių fotografijų „vitražuose“ su kone religiniu įkarščiu kuriamos šiuolaikinės seksualumo, identiteto ir tikėjimo ikonos. O Šiuolaikinio meno institutas (ICA) pristatė parodą „Slaptoji publika / Paskutinės Britų undergroundo dienos 1978–1988“, tyrinėjančią įvairias subkultūras ir kintančias tapatybes.

Apskritai šis kovas Londone tapo tolerancijos, lygybės ir pilietiškumo mėnesiu – pradedant diskusijomis apie vergovės panaikinimo reikšmę (kovo 25 d. sukako 200 metų nuo vergų prekybos panaikinimo tuometinėje Britų imperijoje) ir baigiant apmąstymais apie šiandienines politinio ir ekonominio pavergimo formas (dienraštis „The Guardian“ pradėjo spausdinti nužudytos rusų žurnalistės Anos Politkovskajos dienoraščius, atskleidžiančius valdžios cinizmą ir korupciją Putino valdomoje Rusijoje).

Žinoma, Londonas pernelyg didelis, kad taptų vienspalvis – būtent kultūrų ir patirčių įvairovė tampa miesto gyvybinės energijos ir kūrybingumo šaltiniu. Šiemetinę LLGFF programą sudarė vienuolika dalių: Europos filmai, Pasaulis, Queer Britannia, Eksperimentinės vizijos, Metų pasirinkimas, Erotinės vaizduotės menas, Femme, Trumpametražių filmų programa, Specialūs seansai, Senų filmų mediateka ir Išskirtiniai filmai.

Neįmanoma (o ir nereikia) apžvelgti visko. Aptarsiu tik kelis filmus, kurie aiškiau atskleidžia šio festivalio specifiką ir vyraujančias tendencijas. Vienas iš lankomiausių festivalio filmų – Marios Maggneti komedija „Puccini pradedantiesiems“ (JAV, 2005). Jo premjera įvyko Sandanso kino festivalyje. Pasak filmo režisierės ir rašytojos Maggneti, tiek Sandanso, tiek queer kino festivaliuose publika reaguoja linksmai – tik juokiasi skirtingose vietose. Šis filmas žymi dabar populiarią tendenciją akcentuoti ne patirčių skirtumus, bet panašumus – todėl gėjiškos tematikos filmai ir televizijos serialai tampa įdomus ne tik šių bendruomenių nariams, bet ir platesnei auditorijai. Puikus pavyzdys – per pasaulio televizijas pergalingai žygiuojantis TV serialas apie lesbiečių gyvenimą „The L Word“, kurio auditorija skaičiuojama milijonais. „Puccini pradedantiesiems“ šaiposi iš įsivaizduojamų identiteto konstrukcijų – ir „tiesių“, ir „kreivų“. Mat pagrindinė filmo herojė, operos mėgėja Alegra (Elizabeth Reaser) laiko save lesbiete, bet netikėtai susižavi protingu jaunuoliu. Nereikia manyti, kad taip tik patvirtinamas stereotipas, neva moteris renkasi moterį todėl, kad nesutinka gero vyro. Tuo pačiu metu šalia Alegros atsiranda ir žavi mergina... Tik kuo čia dėtas Giacomo Puccini? Filmo pradžioje pagrindinės veikėjos eina į Puccini operą „Turandot“. Jei gerbėjai neatspėja trijų princesės Turandot mįslių, jiems nukertamos galvos. Pasak režisierės, princesės Turandot nesugebėjimas mylėti išryškina Alegros nenorą įsipareigoti. Tačiau per daug operinėmis aliuzijomis nespekuliuojama. Juokas iš tiesų turi galios niekais paversti žiauriausius prietarus. Graži ir moteriška Alegra elgiasi kaip stereotipinis vyrukas, lakstantis paskui moterų sijonus ir nenorintis rimtų santykių. Susidūrimas su žaviu ir inteligentišku Filipu (Justin Kirk) ne tik priverčia ją pažvelgti į save iš šalies, bet ir sujaukia jos gyvenimą – kaip smarkiai mes esame susiję su tuo, kaip save įsivaizduojame ir įvardijame! Nepasakosiu visų siužeto vingių – istorijos pabaiga netikėta. Svarbiausia, kad filmo kūrėjai nesiima misijos ką nors paaiškinti, išversti ar „atversti“. Kiekvienas gali linksmai pasižiūrėti filmą nebijodamas „prarasti savo identitetą“. „Pamokomąją“ funkciją atlieka tik atsitiktiniai praeiviai, rimtu balsu „aiškinantys“ Alegrai, ką ir kaip reikia jausti ir kokias išvadas padaryti.

„Puccini pradedantiesiems“

Ne visi festivalio filmai tokie artimi pagrindinei srovei. Kai kurie taip nuo jos nutolę, kad net užkietėję kinomanai turi sukaupti visą ištvermę, kad išsėdėtų iki filmo pabaigos. Vienu iš tokių „ištvermės“ filmu tapo mums gerai žinomo švedų režisieriaus Lukaso Moodyssono („Mylėk mane“, „Kartu“, „Lilija amžinai“) filmas „Konteineris“ (Švedija, 2006). Negailėdami žodžių, britų kritikai jį pavadino „gluminančiu savisabotažo aktu“, „fantastiškai nuobodžiu“ ir „skausmingu žiūrėti“. Iš tiesų 74 minutes trunkantis filmas fiksuoja po ankštą sujauktą kambarėlį besiblaškantį storulį, desperatiškai bandantį spraustis į nepatogias buto vietas, užsiversti ant savęs lovą etc. Dogmiškai kretanti kamera, nespalvota kino juosta ir kiek isteriškas šviesos blykčiojimas tik sustiprina beviltiškai slogią atmosferą. O už kadro tyliai kalba itin švelnus ir trapus moteriškas balsas, įgarsinantis filmo personažą. Žiūrovus turėtų apimti siaubas ar bent užuojauta suvokus, kad kūnas tėra konteineris, kurio turinys nuo mūsų nepriklauso. Bet kažkodėl ima miegas. Turbūt todėl, kad užuot kūręs filmą Moodyssonas imasi evangelizacijos ir bando „atrasti Jėzų Marijos viduriuose“. Režisierius visai nesijaudina, kad jo filmas beveik „nepažiūrimas“. Jam daug svarbiau, ką apie „Konteinerį“ galvoja kunigas, psichoanalitikas ir aiškiaregis. Kunigo nuomone, tai religinis filmas, nes šioje vidinio monologo ir išorinių simbolių sumaištyje slypi Dievas, psichoanalitikas pastebi megalomaniškumo tendencijas, o aiškiaregė labai susirūpina merginos savižudybe, apie kurią kalba Moodyssonas. Tas kalbėjimas, kaip ir vaizdai, užgriūna žiūrovą be jokios atrankos. Kalbas apie Dievą ir identiteto problemas keičia laikraštinės banalybės apie Kylie Minogue krūties vėžį etc. Režisierius teigė norėjęs atskleisti tą milžinišką žiniasklaidos spaudimą, tą nuolat mūsų smegenis bombarduojantį informacinį šiukšlyną. Tam tikra prasme jam tai pavyko – tik vargu ar daug atsiras norinčių filmą pasižiūrėti „bent septynis kartus“, kad įžvelgtų visas 21 režisieriaus supintas istorijas, kurių niekaip neišskirsi po pirmo karto.

Vis dėlto visokia patirtis gali būti įdomi ir vertinga – net jei nusprendi, kad daugiau to nenori arba kad matyti dalykai tau svetimi. Susidūrimas su kitu, su kitokia patirtimi dažnai tampa impulsu dar kartą apmąstyti savo patogaus pasaulio vertybių sistemą. Taip atsitinka gražiai, bet ciniškai Šarlotei, kuri susipažįsta su transseksuale Veronika danų režisierės Pernille Fisher Christensen filme „Muilas“ (Danija, 2006). O menine prasme neįkvepiantis dokumentinis filmas apie Gvatemalos prostitučių futbolo komandą „Geležinkelio žvaigždės“ atskleidžia ne tik personažų stiprybę bei orumą, bet ir gilesnius – meilės, atsidavimo, pareigos šeimai – motyvus, perteiktus be jokio patoso.

Gal svarbiausiais tokių festivalių tikslas ir yra parodyti žmogiškos patirties, mąstymo ir matymo įvairovę. Net ir fragmentiškas apsilankymas LLGFF (buvau tik festivalio pradžioje, o grįžusi skubėjau į „Kino pavasarį“ – beje, abu festivaliai pristatė Taivanio režisieriaus Tsai Ming-Liango filmą „Nenoriu miegoti viena“) suteikė daug naujų impulsų apmąstymams apie kintančius identitetus ir jokių sienų nepaisantį jausmų pasaulį. Londono pavasaris tik dar kartą patvirtino, kad vienalytės, dvilytės ir tarpinės patirtys turi daugiau bendrumų, nei skirtumų. O kūrybingiems žmonėms nėra „nepatogių“ istorijų – ir gyvenime, ir filmuose.