„Kaskados“ mini dešimtmetį

Trio „Kaskados“ ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė M. Raškovskio nuotr.

Metai bėga nenumaldomai, ypač akivaizdžiai tai pajuntame susidūrę su įvairiomis „apvaliomis“ sukaktimis. Rodos, visai neseniai pradėjęs koncertuoti, „Kaskadų“ fortepijoninis trio šį sezoną jau mini veiklos dešimtmetį!

Trio nariai – pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Edmundas Kulikauskas – vienas su kitu pagrodavo dar tada, kai šio trio nebuvo. Galima spėti, kad tuomet tarp jų ir užsimezgė tie ypatingi dvasiniai saitai, kurie paprastai lemia bendrą būtį ilgiems gyvenimo metams. Kiekvienas savo profesijai atsidavęs muzikas pasakys, kad nuostabiausias akimirkas jis išgyvena muzikuodamas su žmogumi, kuris ne tik panašiai suvokia atliekamą kūrinį, bet ir kolegą supranta iš vieno vienintelio žvilgsnio. Ilgos kalbos, aiškinimaisi ir ginčai, tokie dažni dramos teatro ir kitų šiuolaikinių meno projektų srityje, muzikoje (turiu omenyje ypač interpretacijos sferą) dažniausiai nepasiteisina: jie išsekina menininkus dar šiems nepradėjus kurti...

Apie gilų, bendra menine patirtimi paremtą „Kaskadų” narių ryšį akivaizdžiai bylojo viena iš šio koncertinio sezono puošmenų – trijų koncertų ciklas, kuriame buvo atlikti visi J. Brahmso fortepijoniniai trio ir kvartetai. Beje, „Kaskados“ yra laimėjusios būtent J. Brahmso vardu pavadintą tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą Austrijoje, tad šio kompozitoriaus muzikos pasirinkimas dešimtmečiui paminėti ypač tiko.

Kiekviename iš koncertų viešėjo po puikų altininką. Ankstesniuose – Wolfgangas Klosas (Austrija) ir Girdutis Jakaitis iš Vilniaus styginių kvarteto, o baigiamajame koncerte, įvykusiame kovo 28 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, – gerai pažįstama iš „Kremerata Baltica“ ir solo koncertų Ūla Ulijona Žebriūnaitė.

Programoje buvo trys kūriniai, tarp dviejų J. Brahmso opusų – lietuviško kūrinio premjera. Nuo jos ir norisi pradėti. Tai kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio (g. 1976) „Intermezzo. Kinas“ smuikui, violončelei ir fortepijonui – itin subtili, tyli, o sykiu labai talpi ir iškalbinga muzika. Joje dominuoja liūdni styginių flažoletai, skaidri faktūra, jausmingos fortepijono frazės. Kūrinys puikiai skambėjo net po tokio muzikinio giganto kaip Brahmsas. Tik dabar, rašydama šį tekstą, perskaičiau programėlėje R. Motiekaičio mintis apie savąjį veikalą, kurios kai ką paaiškino: naująjį opusą jis kūrė įkvėptas gražiųjų vėlyvųjų Brahmso fortepijoninių Intermezzo. Nieko nepridursi.

J. Brahmso Pirmasis fortepijoninis trio H-dur, op. 8, kuriuo „Kaskados“ pradėjo koncertą, sukurtas dvidešimtmečio autoriaus ir gerokai vėliau jo paties redaguotas. Nuo pirmųjų taktų šiame trio girdima savita ir stebėtinai brandi autoriaus mintis. Kūrinyje šiek tiek išskirtinė vieta suteikta violončelei, galbūt įkūnijančiai paties autoriaus širdies balsą (opusą Brahmsas skyrė Clarai Schumann, dar anksčiau įžymiajai pianistei dedikavo Antrąją sonatą f-moll).

Trečiasis kvartetas fortepijonui, smuikui, altui ir violončelei c-moll, op. 60, sukurtas po dvidešimties metų, kai kompozitoriaus stilius dar labiau išsikristalizavo, o muzika momentais įgydavo nepaprasto tragizmo. Palyginus šiuos veikalus, į akis krinta išorinis jų formos panašumas, dalių išdėstymas – ypač po pirmosios einantis veržlus scherzo ir jį lydinti lyrinė dalis. Tačiau emocijų pasauliai visai skirtingi: pirmasis priklauso kone vaikui, o antrajame banguoja, kunkuliuoja, rimsta ir vėl sproginėja brandžios asmenybės aistros ir išgyvenimai. Atlikti Kvarteto prie „Kaskadų“ prisijungė Ū.U. Žebriūnaitė, papildžiusi skambėjimą tiksliai artikuliuotu savojo alto balsu. Beje, altą kompozitorius panaudojo ne faktūrai sutirštinti, o suteikė jam gana individualizuotą partiją. Ypač išsiskiriantis alto solo epizodas yra kūrinio Finale, jį altininkė atliko meistriškai.

„Kaskadų“ trio muzikavimas buvo brandus, apmąstytas, išjaustas ir ypač vientisas. Nevardijant atskirų muzikavimo savybių, jau nesyk išsakytų kalbant apie ansamblio grojimo stilių, norisi pasidžiaugti, kad visos priemonės buvo harmoningai nukreiptos į pačios muzikos esmės sklaidą. O ją per visą koncertą sekėme su nesenkančiu dėmesiu.