Teatro riteris

Vytautas Grigolis D. Matvejevo nuotr.

Šiandien 18 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – vakaras, skirtas aktoriaus Vytauto Grigolio mirties metinėms. Skambės aktoriaus mėgti eilėraščiai bei dainos, jo paties kurtos eilės bei ansamblio „Šlipsas“ dainų popuri, bus rodomos filmuotų spektaklių ištraukos, kadrai iš asmeninio videoarchyvo.

Režisierius Jonas Jurašas: Vytautas – idealus aktorius režisieriui. Aš apie jį ir šiandien galvoju esamuoju laiku, negaliu net įsivaizduoti, kad reikia kalbėti būtuoju. Vytas – didelio intelektualinio potencialo aktorius, sugebėjęs derinti išskirtinę ir aštrią individualybę su režisieriaus koncepcija. Su juo būdavo labai malonu dirbti, nes jis mokėjo susižavėti idėja – arba autoriaus, arba režisieriaus, o dažniausiai – ir vieno, ir kito. Jis buvo patikimiausias žaidimo dalyvis kuriant spektaklio visumą. Man toks aktorius yra idealus...

Vytas turėjo savą originalų pasaulį, į kurį modeliuodamas sceninį veiksmą režisierius privalėjo įsiklausyti. Dirbant tai yra ideali proporcija. Turėjo labai gražų balsą – išskirtinį instrumentą, kurį labai mokėjo valdyti. Pats sugebėjo kurti ir rašyti. Ir buvo puikus improvizatorius. Prisimenu Kauno laikus, kai statydamas kabaretinio stiliaus spektaklius jis, rodos, iš nieko sukurdavo labai juokingus kūrinėlius – turėjo nepaprastą humoro jausmą, kas lietuvių aktoriams visai nebūdinga. Taigi – humoro jausmas, labai stiprus intelektualinis pamušalas, aktorinis paslankumas...

Kai pasirinkau jį Shakespeare’o „Ričardui III“, daug kas sakė, kad tai neįmanoma, esą jis – komedinis aktorius. O aš pradėjau dirbti tik su viena sąlyga, kad Grigolis persikels į Vilnių. Susėdę kalbėjomės visą vakarą, – dėl spektaklio jis sutiko pakeisti gyvenimą, kraustytis iš Kauno.

Pirmas mūsų susitikimas įvyko „Smėlio klavyruose“. Grigolis buvo ramstis, palaikęs tą aktorių grupę, kurių vaidmenys buvo mažiau išrašyti. Jis daug improvizavo, įnešė į spektaklį daug dalykų. Buvo nepaprastai lankstus. Vaidindamas kareivį, galėjo būti beveik nematomu „fonu“, ženklu, bet kartu tai buvo blykstelėjimas, akcentas. Grigolis galėjo būti ir spektaklio ašis, ir kurti daugybę kitokių vaidmenų. Kai svajojau kurti teatrą su nedidele trupe, mačiau toje trupėje ir jį, visapusišką daugiabriaunį aktorių. Mus siejo tikra kūrybiška draugystė. Vytu visada galėjai besąlygiškai pasikliauti.

Režisierė, pedagogė Algė Savickaitė: Žmogiška prasme Vytautas buvo didelė išimtis, jo mirtis mane labai palietė. Studijuodamas jis buvo kurso seniūnas, labai darbštus, kuklus, jausdavosi atsakingas už įvairius įvykius. Vaidindamas teatre neišpuiko, nekilo karjeros laiptais per kitų galvas. Jo moralinis imperatyvas buvo darbas, etiniai teatro pagrindai. Pirmiausia jis buvo atsidavęs menui, tik paskui – kolegoms. Eikvojo save maksimaliai. Ir teatre, ir savo suburtose „Šlipso“, „Briliantino“ komandose. Jam rūpėjo ne pripažinimas, o noras išsisakyti, padaryti kažką svarbesnio. Toli gražu ne visi teatro žmonės turi šią savybę. Narcisizmas Vytui buvo visiškai svetimas. Vaidmenis „lukštendavo“ atsargiai, pamažu, rimtai, ilgai rinkdavo jiems duomenis. Sunkus jų kūrimo kelias ypač gerai buvo matyti spektakliuose „Lozoriaus giedojimai“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Premjeriniuose spektakliuose galėjai jausti stiprią proto kontrolę, o vėliau, vaidmeniui sutvirtėjus, – absoliutų išlaisvėjimą. Vaidmenis jis kūrė nei lengvai, nei greitai, todėl sukurti jie ir neišgaruodavo. Aišku, buvo ir lengviau sukurtų vaidmenų, bet ir jie buvo kuriami, atliekami sąžiningai ir atsakingai. Sunkus kelias į vaidmenį taip pat liudija Vyto pareigingumą, sąžiningumą sau ir kolegoms. Jeigu jam kas nors nepasisekdavo, niekada nekaltindavo kitų. Profesinis Vyto padorumas buvo nepriekaištingas.

Svarbu pabrėžti šio aktoriaus amplitudę. Vytas galėjo vaidinti ir komiškus, ir giliai tragiškus vaidmenis. Manau, per mažai įvertintas jo sukurtas Ričardas III. Jį Grigolis vaidino ypač meistriškai. Tai buvo labai įdomi, savita traktuotė. Į kritikų akiratį jis nepateko turbūt todėl, kad buvo nekonjunktūrinis aktorius. Žmogus išėjo, o puikūs vaidmenys nepelnytai liko neatspindėti. Vytautas rašė puikius scenarijus, režisavo didelius spektaklius prie Kauno pilies. Labai įdomus „Giesmės apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ sumanymas, jauno, besiblaškančio kario likimą pakylėjęs į filosofinį lygmenį... Kad ir ką Vytautas būtų daręs, visada išliko intelektualas. Net kurdamas „Šlipsui“ jis suteikė populiariajai kultūrai kur kas aukštesnę prabą.

Niekada neužkraudavo kitiems savo problemų, viską nešiojosi savyje. Paskutinė Teatro dienos šventė, kurią Vytautas režisavo, buvo ypač subtiliai sumanyta, tai buvo graži literatūrinė stilizacija...

Vytautas Grigolis buvo tikras teatro riteris. O jo liga ir per ankstyvas išėjimas, manau, yra susiję su mūsų visuomenės nepagarba gabiems žmonėms, jų netausojimu, su besikeičiančiais teatro politikos vėjais.

Parengė Daiva Šabasevičienė