Muzika

Kūrybinį kelią prisimenant

Jubiliejinis operos solisto Vincento Kuprio kūrybos vakaras

Aušra Stasiūnaitė

iliustracija
Kuprių šeima
M. Raškovskio nuotr.

Rotušėje kovo 31-osios vakarą įvyko susitikimas su operos solistu Vincentu Kupriu ir jo žmona Melita bei dukra Eugenija. Maloniai nuteikė dainininko su jubiliejumi pasveikinti susirinkęs gausus būrys jo gerbėjų, draugų, buvusių scenos kolegų. Džiugu, kad išvydome ir tik ką pasirodžiusią V. Kuprio kompaktinę plokštelę.

Vakaro vedėjas muzikologas Jonas Bruveris susirinkusiems priminė solisto kūrybos kelią, prasidėjusį toli nuo gimtinės. Visai Lietuvai lemtinga 1941 m. birželio 14 d. skaudžiai palietė Kuprių šeimą. Ankstyva tėvo netektis, tėvynės ilgesys, nepritekliai... Bet Vincento asmenybę formavo ir motinos dainos, sesers ir brolių, draugų šiluma, Sibiro gamta. Gal todėl šiandien, pasakodamas apie šį skaudų savo gyvenimo tarpsnį, dainininkas jame suranda ir daug šviesių spalvų. Anksti pajutęs dainininko pašaukimą, Vincentas įstojo į Uralo konservatoriją Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas). Šiltai solistas prisimena dainavimo pedagogę Fridą Obrazcovskają. Gavęs vokalo technikos pagrindus, trečio kurso studentas debiutavo Gremino vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ Sverdlovsko A. Lunačiarskio operos teatre. Šiam teatrui atiduota dešimt gražiausių V. Kuprio kūrybinės jaunystės metų, sukurta per 40 vaidmenų Europos ir rusų kompozitorių operose.

Lietuvoje žmonės girdėjo apie „Sibire dainuojantį lietuvį“, kadangi nuo 1962 m. dainininkas buvo kelis kartus atvykęs dainuoti į Vilniaus ir Kauno teatrus. Dirigentas prof. Vytautas Viržonis vakaro metu labai gyvai ir vaizdingai papasakojo apie savo kelionę į Sverdlovską, kai kartu su režisieriumi Juozu Grybausku vyko pamatyti V. Kuprio operos scenoje. Vincentas jiems palikęs gerą įspūdį, išsiskyręs iš visų kolegų savo balsu ir scenine išvaizda, brandžiu vaidmens atlikimu, įgimta elegancija.

1968 m. V. Kuprys grįžo į Lietuvą ir tapo Operos ir baleto teatro solistu. Vienas po kito sekė nauji vaidmenys, o anksčiau dainuoti įgavo naujų spalvų ir niuansų: dramatizmo kupinas caras Borisas Godunovas, metraštininkas Pimenas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), karalius Pilypas (G.Verdi „Don Karlas“), Don Basilis (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Karalius (R. Wagnerio „Lohengrinas“), Dalandas (R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“) ir kt. Šalia jų rikiavosi Kolenas, Sparafučilis, Ramfis, Varlaamas, Cuniga, auklė Freken Bok ir daugelis kitų. Atskirai reiktų paminėti dainininko sukurtus vaidmenis lietuvių autorių operose: tai Kristijonas (A. Bražinsko „Kristijonas“), Ulrichas (V. Klovos „Pilėnai“), Vidūnas (V. Paltanavičiaus „Kryžkelė“), Viziris (V. Barkausko „Legenda apie meilę“) ir kt. Iš viso Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje V. Kuprys sukūrė per 80 vaidmenų.

Atsidavimas pasirinktai profesijai, savikontrolė, darbštumas – bruožai, reikalingi kiekvienam dainininkui, išryškėjo jau nuo pat pirmųjų V. Kuprio vaidmenų ir padėjo jam tobulėti. Šalia operos vaidmenų, solistas sukaupė gausų kamerinį, mišių ir oratorijų repertuarą, drauge su nuolatine koncertmeistere žmona M. Diamandidi parengė ir atliko daugiau nei 300 įvairių programų solo koncertų Lietuvoje, Europos šalyse, JAV, Kanadoje ir Australijoje. Kuprių duetas yra daugelio lietuvių kompozitorių vokalinių kūrinių pirmasis atlikėjas. Lietuvos radijo fonduose sukaupta per 150 įrašų, kurių nemaža dalis sudėta ir į naują dvigubą kompaktinę plokštelę.

Grįžkime prie vakaro Rotušėje, kurį dainininkas pradėjo lietuvių autorių kūriniais. Kristijono monologas iš A. Bražinsko operos „Kristijonas“, manau, yra vienas įtaigiausių solisto vaidmenų. Šioje operoje man teko kurti Anos-Reginos – Kristijono žmonos personažą, todėl labai gerai prisimenu šį V. Kuprio vaidmenį. Ramios balso intonacijos, santūrūs gestai solistui padėjo sukurti raiškų ir vientisą poeto, mokytojo ir mąstytojo Kristijono paveikslą. Toliau solistas padainavo R. Žigaičio išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Pūtė vėjas“, Vidūno monologą iš V. Paltanavičiaus operos „Kryžkelėje“ bei V. Barkausko „Tris satyrinius paveikslėlius“. V. Kuprys su M. Diamandidi buvo pirmieji šio kūrinio atlikėjai, o tą vakarą dainininkas kūrinį pirmą kartą atliko su dukterimi, pianiste E. Kupryte.

Jubiliejinio vakaro metu klausytojai išgirdo ir kitus dainininko pamėgtus kūrinius – F. Schuberto „Muzikai“ (ž. F. Schobero), R. Strausso „Vėlėms“ (ž. H. Gilmo), Leporelo ariją iš W.A. Mozarto operos „Don Žuanas“. Koncerto pabaigoje skambėjo rusų autorių kūriniai – S. Rachmaninovo „Rytas“ (ž. M. Jakovo) ir Aleko kavatina iš operos „Aleko“, atlikti akompanuojant dukrai Eugenijai, įtaigiai ir išraiškingai perteikusiai sudėtingą Rachmaninovo fortepijono partijos faktūrą, padėjusiai solistui išryškinti muzikos turinį.

Boriso monologas iš M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ nuskambėjo tarsi viso koncerto dramatinė kulminacija. Kaip gimsta V. Kuprio Borisas, esu mačiusi „iš arti“, kadangi dainavau jo sūnų caraitį Fiodorą. Impozantiška caro povyza, ekspresyvi, tačiau gestais neperkrauta plastika, žodžių nuspalvinimas subtiliomis šnekamosios kalbos intonacijomis padėjo dainininkui sukurti įsimintiną personažą. Koncerto pabaigai – P. Čaikovskio „Ar aušta diena“ (ž. A. Apuchtino). Šis kūrinys nuskambėjo tarsi dainininko dedikacija savo gyvenimo ir kūrybos partnerei Melitai – puikiai pianistei, emocionaliai muzikei, prisidėjusiai prie dueto meninių siekių perteikimo. Atsidėkodamas klausytojams už šiltus aplodismentus, sveikinimus ir gėles, dainininkas bisui padainavo Mefistofelio kupletus.

Šiais metais Kupriai švęs savo bendro gyvenimo ir kūrybinės veiklos jubiliejus. Solistas džiaugiasi savo šeima, didžiuojasi dukros laimėjimais – ji gyvena Ciuriche, dėsto, aktyviai koncertuoja kaip solistė ir koncertmeisterė.

J. Bruveris, glaustai pateikęs gyvenimo ir kūrybos faktus, apgalvotus klausimus, padėjo atskleisti svarbiausius dainininko kūrybinio kelio momentus.