Viskas prasidėjo nuo mažo žaislinio pianino

Kaip pavasarį namo parskrenda paukščiai, taip į Lietuvą iš Vokietijos trumpam sugrįžo ir pianistė Gabrielė Gylytė Hein. Dalyvavimas „Sugrįžimų“, Pažaislio, Burgos, „Meranofest“ ir kituose festivaliuose, daugybė koncertų, laurai tarptautiniuose konkursuose – faktai, provokuojantys ateiti ir išgirsti jų argumentaciją. Pasidaviau šiai provokacijai ir kovo 29 d. atėjau į kamerinę Kongresų rūmų salę.

Reikia pripažinti, kad G. Gylytės Hein skambinimo technika tikrai verta aplodismentų. Ir nors skambėję M.K. Čiurlionio, F. Chopino, J. Haydno, R. Schumanno ir S. Prokofjevo kūriniai nebuvo paties aukščiausio virtuoziškumo pavyzdžiai, jų pakako įsitikinti atlikėjos meistriškumu. Pianistės skambinamų kūrinių emocinis perteikimas mane įtikino. Tai nebuvo nei dirbtina, nei nenatūralu. M.K. Čiurlionio kompozicijoje „Du preliudai viena tema“ įsikūnijo gilus susikaupimas, F. Chopino Noktiurnas e-moll suskambėjo rafinuotai ir elegantiškai. Labiausiai sužavėjo R. Schumanno „Vienos karnavalas“, ypač pirma dalis. Čia įvairiose „kaukėse“, kurias vieną nuo kitos skiria nuolat šmėkščiojantis įžanginis motyvas, ryškiai atsispindėjo skirtingi personažai, charakteriai ir jų nuotaikos. Vienintelis dalykas, prie kurio būtų galima prikibti kalbant apie G. Gylytės Hein pianistinę techniką, yra tai, kad koncerto metu skambėjo ne visos kompozicinių tekstų pauzės (J. Haydno Sonatoje Es-dur). Kažkas yra taikliai pasakęs, kad sunkiausia pagroti būtent pauzę, nes ji privalo nenutraukti kūrinio minties, tęsti ją tyloje ir sukelti laukimo įtampą.

Kalbėdama po koncerto apie kūrinių interpretaciją, atlikėja rėmėsi savo profesoriaus Levo Natochenny autoritetu. Ji sakė, kad kompozicijas reikėtų interpretuoti pagarbiai, per daug nenutolstant nuo kūrinio teksto ar stiliaus, nepasiduodant išorinių emocinių efektų pagundai. Tačiau negali nepripažinti, kad programa buvo atlikta gana įprastai, suderinta su „bendra norma“ tapusiais pianistinės technikos ir interpretacijos standartais. Juk didieji fortepijono meistrai ir asmenybės (Arturas Schnabelis, Claudio Arrau, Vladimiras Horowitzas, Chopino muzikos poetas Alfredas Cortot, Sviatoslavas Richteris ir kt.) išsiskiria būtent savitu kūrinių traktavimu, individualia interpretacija. Bet kuris muzikinis audinys tuo ir unikalus, neišsemiamas, kad kiekvienas atlikėjas jį ausdamas gali įpinti savų gijų, išryškinančių jo talentą ir išskiriančių jį iš daugelio kitų menininkų. Gal būtent to savitumo, individualumo, nepriklausomo žvilgsnio ir pritrūko G. Gylytei Hein skambinant. Po koncerto kalbėjomės su pianiste.

Mokėtės Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijote bakalauro diplomą. Kaip apsisprendėte toliau tęsti studijas Vokietijoje?

Profesorius L. Natochenny, pas kurį dabar studijuoju, nuo pat pirmųjų mano pasirodymų sekė mano muzikinį augimą ir galiausiai pasiūlė atvykti pas jį į Vokietiją, į stojamuosius egzaminus. Turėjau ir kitą pasiūlymą – studijuoti Karališkojoje muzikos akademijoje Londone, tačiau vis dėlto pasirinkau Vokietiją ir dėl to tik džiaugiuosi. Pirmieji metai šioje šalyje man buvo išties sunkūs, bet kartu prasmingi ir įdomūs.

Papasakokite, kodėl pasirinkote būtent fortepijoną?

Gimiau menininkų šeimoje, muzika mane supo nuo vaikystės. Būdama maža mėgau ir šokti, ir piešti, bet kai, berods, ketvirtojo gimtadienio proga krikšto mama padovanojo man mažytį žaislinį pianiną, nebegalėjau nuo jo atsitraukti – praleisdavau prie jo valandų valandas. Tada tėvai nusprendė nukreipti mane šia linkme, ir taip aš pradėjau lankyti paruošiamąją M.K. Čiurlionio menų gimnazijos grupę.

Jau nemažai laiko esate scenoje. Ar vis dar kamuoja scenos baimė?

Baimė yra neišvengiamas jausmas, būdingas kiekvienam atlikėjui, tačiau ją galima kontroliuoti. Įtakos turi vidinis nusiteikimas, pasirengimas, įvairūs išoriniai veiksniai. Kartais net smulkmenos ar koks nors asmuo tą jaudulį dar labiau sužadina, tačiau stengiuosi nuo visko atsiriboti ir visą dėmesį sutelkti į muzikavimą. Be to, yra daugybė būdų, kaip tą baimę nugalėti ir išeiti į sceną ramiai.

Grojate ir solo, ir su įvairiais kolektyvais, atlikėjais. Su kuriuo kolektyvu ar atlikėju patiko dirbti labiausiai?

Dabar stengiuosi koncentruotis į solinius pasirodymus, tačiau mielai muzikuoju ir su įvairiais atlikėjais. Čia daugiau improvizacijos, niekad nežinai, kokia spontaniška mintis kils kolegai, turi juo sekti ir atsakyti tuo pačiu. Neišdildomą ispūdį paliko bendradarbiavimas su nuostabiu solistu, bosu iš Pietų Korėjos Young Myoung Kwon.

Kurio kompozitoriaus kūrinius skambinate mieliausiai? Kodėl?

Dievinu S. Rachmaninovą, mano repertuare daug jo kūrinių. Dažnai klausausi šio kompozitoriaus kūrinių įrašų, skaitau literatūrą, turiu jo portretų. S. Rachmaninovas – nepaprasta asmenybė, išsiskirianti ypatinga kūrybine ir dvasine energija.

Koks Jūsų požiūris į interpretaciją? Koncerto metu atrodė, kad prisilaikote tam tikrų jau laiko patikrintų „bendrų standartų“.

Betgi tuos vadinamuosius „bendrus standartus“ kuria patys atlikėjai ir muzikos interpretatoriai! Yra labai daug skirtingų požiūrių į interpretacijos meną. Atlikdama kūrinį, keliu sau klausimą, kas yra svarbiau: aš ar kompozitorius? Laisvė ar laisvamaniškumas? Interpretacijos laisvę suprantu kaip nuoširdų įsijautimą į emocinį kūrinio kontekstą, o laisvamaniškumą traktuoju kaip paviršutinišką nukrypimą į bravūrą, laikysenos ir atlikimo išorinius efektus.

Esate nuolat pasinėrusi į muziką, Jūsų koncertai suplanuoti jau kelis mėnesius į priekį. Ką veikiate laisvu laiku?

Kelionėse praleidžiu labai daug laiko, laisvalaikio lieka iš tikrųjų mažai. Visas mano laisvalaikis skiriamas sūnui Lukui, jam greitai bus dveji. Abu bandome šiek tiek muzikuoti prie fortepijono. Mėgstu išvykas į gamtą.

Koks šiuo metu pagrindinis Jūsų tikslas?

Visapusiškas savo meistriškumo tobulinimas. Norėčiau ir toliau dalyvauti tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose.

Dėkoju už pokalbį.

Parengė Rasa Vilimaitė