Mes laimėjome!

Pagaliau mūsų viršus nelygioje kovoje su Rusija – turbūt pirmą kartą nuo „Žalgirio“ – CSKA rungtynių laikų. Šeštadienio laikraštyje visas puslapis (išskyrus kamputį „Volkswagen“ reklamai) skirtas mūsiškiui, lietuviui, itin nagingam ginkladirbiui (ką tik areštuotam Lietuvoje), kurio auksinių rankų dėka pistoletais, perdirbtais iš dujinių, per pastaruosius kelerius metus apsiginklavo daugybė Britanijos nusikaltėlių. Britų policija mano, kad mūsų tautiečio perdirbiniai – vieni tobuliausių. Štai, ir mes kažką sugebame, nesame visai jau tokie beviltiški, kaip mano (manė) apie mus šioje šalyje. Kitame to paties laikraščio puslapyje – straipsnis apie panašaus amžiaus (39 metai), panašios išvaizdos rusą – milijardierių, valdantį Rusijos aliuminio pramonę ir, anot Rusijos spaudos, šiuo metu turtingiausią Rusijos žmogų. Na ir kas, kad rusas už mūsiškį turtingesnis (gerokai) – mūsiškis irgi turi „namų kiną“. Na ir kas, kad mūsiškis jau areštuotas, o rusas kol kas dar ne. Ateis ir jo laikas. Galų gale mūsiškis stengėsi ir dėl kitų, o rusas viską tik sau, sau. Mūsų lietuvio didelė fotografija įdėta, ir ruso taip pat (ne mažesnė). Mūsiškio žmona nufotografuota, ir ruso žmonos fotografija yra. Tiesa, ruso puslapyje nėra „Volskswagen“ reklamos, bet kas žino, gal tai jo trūkumas, o ne privalumas. Bet svarbiausia – ir čia mūsų pergalė – lietuvis puošia 3-ią populiaraus Anglijos laikraščio puslapį, o rusas – tik tolimą tolimą 24-ą!

Neva reikėtų džiaugtis ir kita pergale – aktoriaus Foresto Whitakerio, laimėjusio „Oskarą“ už tai, kaip suvaidino žiaurų, bet charizmatišką Ugandos diktatorių Idi Aminą filme „Paskutinis Škotijos karalius“. Trys filmo ketvirtadaliai skamba kaip jauno vyruko pagyrūniškai perdėtas pasakojimas „jūs nepatikėsite, kas man nutiko Afrikoje“. Iš tiesų, patikėti sunku, ir daugiausia dėl visiškai nepateisinto vos ne visų moterų dėmesio jaunajam pasakotojui bei visiškai nereikalingų sekso scenų. O paskutinis filmo ketvirtadalis perlenkia į kitą pusę. Jaunasis pagyrūnas tampa kankiniu ir vaizduojamas tarsi Kristus, kenčiantis ant kryžiaus, nors iš tikrųjų pats ir prisidirbo (užtaisydamas paties prezidento žmonai vaiką. Realizmas?). Tuo tarpu apie masines vietinių gyventojų žudynes užsimenama tik probėgšmais, keliomis ant stalo numestomis fotografijomis. Kuo šitas atvykėlis baltaodis už juos geresnis ir labiau vertas mūsų užuojautos? Bet bėda ne čia. Nors Whitakeris – puikus aktorius, kažkodėl jo pergalė man nekelia daug džiaugsmo. Ir ne pats laimėjimo faktas man kliūva, o tai, kaip jis atspindimas žiniasklaidoje. Viename laikraštyje per visą puslapį – Whitakerio fotografija Amino vaidmenyje, karine uniforma, iškeltu kumščiu, įrėminta raudonai, o didžiulės raidės skelbia: „Mes saliutuojame tau, Akademijos prizo laimėtojau“, ir tik apačioje mažomis raidėmis – aktoriaus pavardė ir pagyra filmui. Pamatę tokių vaizdų žmonės, gatvėje klausinėjami TV žurnalistų, painioja, kas yra aktorius, o kas – kraugeriškas diktatorius, kažkur toli išžudęs šimtus tūkstančių savo šalies gyventojų, ir kurį iš tikrųjų reikėtų sveikinti. Geriausia – abu. Kai žmonių galvose nusitrina riba tarp muilo operos personažų ir juos vaidinančių aktorių, tiems aktoriams kartais būna nemalonu, kai kas nors juos apšaukia prekybos centre už tai, kad apgaudinėja žmoną ar išdavė draugą, ar pan. Tačiau kai aktoriaus dėka pradedama nejučia žavėtis genocido vykdytoju, man atrodo, kažkas čia negerai. O žmonių, mąstančių kritiškai ar bent jau savarankiškai ir sugebančių atskirti pelus nuo grūdų iš tikrųjų yra labai labai mažai.

Antraip kaip paaiškintumėte tai, kad moteriškė, pirmą kartą atvažiavusi iš mažo Lietuvos miestelio į Londoną ir pamačiusi juodaodžius banko darbuotojus, teiraujasi: „O ar žmonės čia nesipiktina, kad tie juodi dirba tokiuose postuose?“ Lietuvoje juk nebuvo nei vergijos, nei segregacijos, ir juodaodžių buvo gal kokie trys Lumumbos universiteto studentų vaikai. Be to, tarybinė ideologija kritikavo juodaodžių išnaudojimą Amerikoje. Tai iš kur apytuštėje tos moteriškės galvoje atsiranda tokių minčių?