Kinas

Kiekvienas karas – beprasmiškas

Clintas Eastwoodas apie Ivo Džimos dilogiją

Clinto Eastwoodo dilogija – praėjusią savaitę pasirodžiusios „Mūsų tėvų vėliavos“ („Flags of our Fathers“, 2006) ir netrukus į ekranus išleidžiami „Laiškai iš Ivo Džimos“ („Letters from Iwo Jima“, 2006) – kritikuoja ideologines banalybes apie didvyriškumą. Pateikiame sutrumpintą interviu su 76 metų jų kūrėju, išspausdintą žurnale „Cinema“.

Įvykiai, apie kuriuos kalbama filme „Mūsų tėvų vėliavos“, įvyko prieš šešiasdešimt metų, tačiau, regis, jie turi daug bendra su šiuolaikiniu pasauliu. Ar Jūs to siekėte?

Mano filme kalbama apie karą ir didvyriškumą. Didvyriškumas – kontroversiškas dalykas. Kai kurie žmonės nenoriai vadina save didvyriais, net jei fronte dalyvavo sunkiausiuose mūšiuose. Mūšis už Ivo Džimos salą buvo didžiausias amerikiečių karo laivyno istorijoje. Vienas trečdalis Antrajame pasauliniame kare žuvusių amerikiečių kareivių prarado gyvybę būtent toje saloje. Mes rodome, kaip tą laiką suvokė kovoję fronte ir kaip karas visam laikui pažymėjo jų gyvenimą. Tai universalu ir tinka kiekvienam karui. Todėl ir nepavyksta išvengti asociacijų, nesusijusių su šio filmo tema. Filmą kūriau ne tam, kad papasakočiau dar vieną istoriją apie karą. Jų ir taip yra per daug. Kai kurie filmai geri, kiti – gryna propaganda. Tai filmas, pasakojantis, kaip jaunais vaikinais manipuliavo valdžia. Todėl man taip svarbu buvo tiksliai atkurti istoriją.

Kas Jums asmeniškai yra didvyriškumas?

Šia sąvoka pastaraisiais metais smarkiai piktnaudžiaujama. Dabar tapo normalu vadinti didvyriais ar žvaigždėmis žmones, kurie iš tikrųjų nepasiekė nieko. Matyt, mums to reikia. Man didvyriai buvo prezidentas Eisenhoweris, Gary Cooperis arba sunkumų kilnojimo meistras Joe Louisas. Didvyris yra kiekvienas gaisrininkas, gelbstintis žmonių gyvybę. Didvyriški poelgiai pasaulyje atsitinka kiekvieną sekundę, tačiau dažniausiai šalia nebūna fotoreporterių.

Kuo Jus taip sužavėjo Ivo Džimos istorija, kad nusprendėte sukurti du filmus apie tą patį mūšį: vieną – amerikiečių požiūriu, kitą – japonų?

Rinkdamas istorinę medžiagą filmui, vis aptikdavau japonų požeminių įtvirtinimų aprašymus. Man padarė didžiulį įspūdį salos gynybos vado generolo Kuribayashi strateginis talentas. Pasirodo, 3-iajame dešimtmetyje jis studijavo anglistiką Harvarde. Jis labai mylėjo JAV, turėjo ten daug draugų ir laikė karą su JAV klaida. Nusprendžiau sužinoti apie jį kuo daugiau ir parodyti, kaip jis gynė salą. Tai bus filme „Laiškai iš Ivo Džimos“.

Kuo skiriasi abu filmai?

Žinoma, kad japonų nuostoliai buvo beveik šimtaprocentiniai. Tad apie mūšį neišliko jokių tiesioginių liudijimų. Išimtis – kareivių laiškai namo. Jie rašė savo motinoms, ką jaučia ir kad nenori mirti. Laiškai panašūs į tuos, kuriuos tada gaudavo amerikiečių motinos. Norėjau parodyti tą kitą pusę – taip atsirado „Laiškų...“ sumanymas. Abu filmai rodo, kad kiekvienas karas yra beprasmiškas ir nereikalingas.

Ar „Laiškuose...“ bus scenų, atspindinčių tuos pačius įvykius, kurie vyko „Mūsų tėvų vėliavose“?

Yra kelios tokios scenos. Tačiau abu filmai skirtingi, nes japonai visą tą laiką praleido požeminiuose tuneliuose. Iš tikrųjų filme rodau gyvenimą bunkeryje. „Laiškai...“ prasideda metai prieš invaziją ir rodo kareivių baimes bei viltis. „Vėliavose...“ kalbama apie kovos beprasmiškumą, „Laiškuose...“ – apie vyrus, kurie gina savo tėvynę nuo keliskart gausesnės kariuomenės invazijos.

„Mūsų tėvų vėliavos“ filmuotos Islandijoje. Ar originalaus peizažo apskritai neturėjote omenyje?

Ne. Buvau Japonijoje ir apsilankiau Ivo Džimoje, bet japonai niekad nebūtų leidę antrąkart užimti salos – net filmavimo aikštelėje. Tad ieškojome panašių vietų, ir Islandija pasirodė ideali. Islandijos rugpjūtis idealiai atitinka Ivo Džimos vasario orą.

Ką jautėte, kai stovėjote Ivo Džimos paplūdimyje?

Tai sunku apsakyti žodžiais. Įsivaizdavau amerikiečių kareivius, bėgančius tuo juodu smėliu, ir milžinišką pabūklų jėgą, kurią jiems teko patirti. Suribači kalno viršūnėje šalia vienas kito stovi du paminklai – amerikiečių ir japonų. Dabar ta sala – tai dvasinė vieta.

Parengė Kora Ročkienė