Angelų laikas

Danuta Stenka (Etelė Rosenberg) ir Andrzej Chyra (Rojus) S. Okołowicz nuotr.

Yra spektaklių apie laiko aktualijas. Jie sužaižaruoja kaip kibirkštys ir gęsta, palikdami atminty momentinį įspūdį. Ir yra spektaklių apie laiką. Juose apčiuopti esamojo laiko prieštaravimai atsiskleidžia po truputį, provokuodami ne momentinį įspūdį, bet apmąstymus, kurie pratęsia patį spektaklio egzistavimą. Tokie teatro reiškiniai pastaruoju metu yra retenybė, ir tuo vertingesnis jų pasirodymas. Jiems priskirčiau naujausią lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio darbą „Angelai Amerikoje“ pagal Tony Kushnerio pjesę, kurio premjera įvyko „Rozmaitości“ teatre.

Pradėti reikėtų nuo to, kad legendinė Kushnerio pjesė (tiksliau, dramaturginis diptichas), pelniusi prestižinius Pulitzerio ir „Tony“ apdovanojimus ir pavadinta vienu svarbiausių praėjusio amžiaus pabaigos dramos kūrinių, pasirodė 1992 metais. Naujų laikų skersvėjis, kurį kėlė Sovietų Sąjungoje įsibėgėjusi perestroika ir JAV klestėjusi Ronaldo Reagano konservatyvaus individualizmo era bei su naujuoju tūkstantmečiu susijusios viltys ir baimės, tapo „Angelų Amerikoje“ faktine medžiaga. Čia galima rasti nemažai politinių ir socialinių laiko aliuzijų, kurios pavertė pjesę tikru laiko dokumentu. Ne paslaptis, kad Kushneris buvo pirmasis rašytojas, taip aštriai prabilęs apie AIDS ir gėjų adaptacijos visuomenėje problemas. Tačiau naujų laikų skersvėjai pasibaigė, tūkstantmetis prasidėjo, AIDS tapo kasdienybe, o seksualinių mažumų tolerancija – visuomenine norma. Tad kodėl „Angelai Amerikoje“ turėtų jaudinti šiandien?

Warlikowskis sugebėjo perskaityti Kushnerio pjesę taip, lyg ji būtų parašyta čia ir dabar. Ir tarsi apibendrintų pastarojo meto Lenkijos politinės situacijos ir tautos mentaliteto perturbacijas. „Angeluose Amerikoje“ pavaizduota Reagano era stebėtinai tiksliai atitiko šiandienės Kaczyńskių valdomos Lenkijos politinį klimatą, kaip ir amerikietiškojo pergalingo individualizmo kultas – pragmatiškus naujosios, pokomunistinės visuomenės idealus. Spektaklio veiksniu tapo ir ta dvasinė praraja, kurią visuomenėje atvėrė nepatogi tiesa apie šiandieninį politinį ir religinį Lenkijos elitą. Visas oficiozinis epochos anturažas, Kushnerio pjesėje slepiantis veidmainystę, nepakantumą „kitokiems“ ir suluošintą žmogaus dvasią, pasirodė toks atpažįstamas, o Warlikowskis jį sugebėjo pavaizduoti taip įtaigiai paprastai, kad šešias valandas trukusį vaidinimą žiūrovai stebėjo užgniaužę kvapą, retkarčiais pratrūkdami spontanišku juoku. Retas teatro ir publikos solidarumo atvejis šiuolaikiniame teatre.

Nežinau, ar taip pat šis spektaklis būtų sutiktas ir pas mus, bet esamojo laiko paralelės iškalbingai byloja, kad Kushnerio angelai šiandien iš Amerikos sėkmingai gali persikelti ne tik į Lenkiją, bet ir Lietuvą. Susipažinti su jais vertėtų dar ir todėl, kad pjesė prasideda nuo seno litvako monologo, skelbiančio, kad Amerika neegzistuoja, o yra tik jos piligrimai, kurių nemaža dalis čia ant savo kojų atsinešė „molį iš Lietuvos“...

Spektaklis prasideda nuo senojo rabino Izidoriaus kalbos prie mirusios Saros Ironson karsto. Bet iš tikrųjų kalbėtojas kreipiasi į publiką ir taip pat į būsimus spektaklio personažus, susėdusius priešais sceną. Jis kalba apie keliones į Pažadėtąją žemę ir jos pasaulį, kuris nutolo nuo mūsų per šviesmečius, ir mirštantys senieji jo gyventojai palieka tik šiandien niekam nebereikalingų prisiminimų „molį“... Rabinas yra vienintelis spektaklio personažas, tiesiogiai nedalyvaujantis įvykiuose. Jis primena epinį pasakotoją, kurio pasakojimas įprasmina ne įvykius, bet pačią laiko tėkmę. Ir tampa liudijimu, kad laikai išties pasikeitė.

Warlikowskis subtiliai perteikia Kushnerio personažų ypatumus per jų santykį su laiku. Vieni, kaip advokatas Rojus, aptarnaujantis politinį elitą, siekia užkariauti laiką, priversti jį tarnauti sau ir gauti iš to maksimalią naudą. Rojus žino, kad norint išlikti reikia valdyti. Net susirgęs nepagydoma vėžio forma jis dar aršiau kovoja su pasauliu ir miršta nekęsdamas visų ir visko. Jo mokinys, jaunas valstybės tarnautojas teisininkas Džo, nori žengti kartu su laiku ir būti naudingas jam kintant. Jis turi šeimą ir yra religingas, bet viskas pradeda griūti, kai Džo netikėtai įsimyli vyrą, palieka žmoną ir nusivilia valstybės tarnyba, pamatęs jos išvirkščią pusę. Džo meilužis Luji palieka nuo AIDS mirštantį savo draugą Priorą, nes tiki progresu ir negali matyti mirties vaizdo. Bet laikui bėgant jis praregės ir sugrįš – suvoks visko laikinumą, ir tai jam padės subręsti prie draugo mirties patalo. Panašiai ir Džo atgailaudamas sugrįš pas vienatvės haliucinacijų kamuojamą savo žmoną Harper. O mirštantis Prioras pamatys angelą moters pavidalu, kuris jam atvers kitą laiko erdvę... Visų šių personažų tarpusavio santykiai yra pagrindinis dramaturginis pjesės ir spektaklio mazgas. Kushneris jį siekė pavaizduoti kuo paprasčiau, tačiau neišvengė amerikiečių kultūrai būdingo efektingumo. Warlikowskis atsisakė visų išorinių efektų ir viską sutelkė į aktorius bei jų kuriamus personažus.

Prieš pat pirmąsias žiūrovų eiles atsiveria plati scenos erdvė (spektaklis vaidinamas ne „Rozmaitości“ teatro scenoje, bet netoliese esančių kultūros rūmų salėje), kurios tuštumą įrėmina sienos, iki pusės dengtos medžiu, o aukščiau – specialia medžiaga, deformuotai atspindinčia žiūrovus ir aktorius. Kelios kėdės, stalas, senamadiški foteliai, tribūna, į sienos angą įstumta karstą primenanti medinė dėžė ir du mikrofonai – tai visas rekvizitas (dailininkė Małgorzata Szczęśniak). Daiktai tik asociatyviai ženklina veiksmo vietas, aktoriai pradeda kurti vaidmenis nejučia, scenos montuojamos atvirai, nesiekiant skirtingų laikų ir erdvių iliuzijos. Neretai aktoriai per mikrofonus kreipiasi tiesiai į žiūrovus, pabrėždami esamojo laiko nesąlygiškumą. Stipriausia estetinė priemonė – apšvietimas: jį pasitelkus, išnaudojant erdvės tuštumą ir sienų atspindžius kuriami intymiausi epizodai ir atveriama anapusinė angelų tikrovė. Spektaklyje dar panaudotas specialiai jam sukurtas trumpas Paweło Łozińskio filmas – trūkčiojančiu širdies ritmu vienu kadru nufilmuota naktinio didmiesčio panorama.

Warlikowskis niekada nekūrė politinio teatro, nesistengia to daryti ir šįkart. Tačiau kaip šiandien teatre apskritai galima kalbėti apie politiką? Dažnas socialiai angažuotas režisierius individo ir visuomenės santykių deformacijas vaizduoja per agresyvią, grotesko prisodrintą teatro kalbą. Bene įspūdingiausias to pavyzdys – naujausias Franko Castorfo spektaklis „Meisterzingeris“, čia tiesiog barbariškai agresyviai aktualizuojama praėjusio amžiaus pradžioje užgimusi valstybės, kaip molocho, idėja. Savotiška jos parodija – naujausia Jono Vaitkaus premjera „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, kurioje groteskiška klounada tarsi reprezentuoja iškrypusius valstybės veikimo mechanizmus. Warlikowskis eina visiškai kitu keliu. Jis atsisako atvirų politinių kategorijų ir moralizavimo. Valstybės ir visuomenės mechanizmai jam įdomūs ne patys savaime, bet kaip žmogų veikiantys veiksniai. Jų ydingumas kyla iš pačių žmonių trumpalaikių troškimų ir melagingų idealų, tampančių jiems išbandymu.

Šio išbandymo neatlaiko politinio elito tarnas teisininkas Rojus, nes valdžia jam yra gyvenimo tikslas bet kokia kaina. Valdžios delikatesais jis maitina ir savo mokinį Džo, tačiau šis, net ir suklupęs, apsivalo, tarsi išvemdamas jam svetimą „maistą“. Kitaip apie valdžią mąsto progresu susižavėjęs Luji, mirusios Saros Ironson anūkas. Negalėdamas matyti ligos ir mirties, jis ne tik paliko savo draugą, bet ir prieš tai dar gyvai esant močiutei metų metus apsimetinėjo, kad ji jau mirusi. Atsidūręs jausmų ir įsitikinimų aklavietėje, jis pradeda trokšti tik vieno – būti šalia mirštančio draugo... Warlikowskio „Angeluose Amerikoje“ politiškas yra toks žmogaus poelgis, kuris jam padeda išlikti žmogumi akistatoje net tik su visuomenės molochu, bet ir su mirtimi. Galbūt todėl šiame Warlikowskio spektaklyje, kaip nei viename kitame iš anksčiau mano matytų jo darbų, yra svarbi aktoriaus asmeninė motyvacija. Ją jauti kiekvienoje spektaklio mizanscenoje, o šios konstruojamos pabrėžtinai paprastai, kad neužgožtų personažų autentiškumo.

Spektaklyje yra ne vienas stiprus vaidmuo. Tai būdinga ir ankstesniems Warlikowskio darbams, tačiau jų meninis audinys buvo kuriamas ne tiek aktorių, kiek režisieriaus rankomis. Šįkart vaidmenys yra spektaklio ašis. Galbūt čia padėjo ir jo epinis mastelis, padėjęs kurti ne personažų istorijas, bet jų likimus. Vienas įsimintiniausių ir, anot lenkų kritikos, „stipriausių pastarojo meto lenkų teatre“ vaidmenų – Andrzejaus Chyros Rojus. Apskritai šis aktorius pastaruoju metu lenkų teatre ir kine yra vienas iš viduriniosios kartos lyderių. Išsiskiria jo duomenys, dramatinė amplitudė ir inteligentiškumas. Chyros Rojus yra dostojevskiško dydžio vaidmuo, kuriame blogio pradas – daugiau nei psichologinis ir egzistencinis. Bet aktorius pradeda ne nuo jo. Jis vaidina įgudusį lošėją, laikantį už gerklės kiekvieną savo priešininką. Rojus grakščiai ir be didesnių pastangų manipuliuoja kitų žmonių gyvenimais, tačiau kai tik pajunta pavojų dėl to netekti teisininko posto, puola atvirai ir nesirinkdamas priemonių. Mirtina Rojaus liga progresuoja kartu su jo neapykanta žmonėms, kurią jis išrėkia per skausmo priepuolius. Ir miršta jis ciniškai tyčiodamasis, kai prieš vieną iš savo aukų Etelę Rosenberg (dramatiškiausias epizodinis Danutos Stenkos vaidmuo) suvaidina bejėgį vaiką ir šitaip išprašo jam padainuoti nekenčiamą seną žydišką dainą...

Rojus įsitikinęs, kad jaunasis Džo, kurį vaidina Maciejus Stuhras (garsaus lenkų aktoriaus ir režisieriaus Jerzy Stuhro sūnus), vardan jo reputacijos paaukos savo moralinius principus ir profesinę etiką. Tačiau net ir sugniuždytas Džo nepalūžta. Atsidūręs asmeninio gyvenimo ir karjeros aklavietėje, jis instinktyviai gelbėjasi. Jį gelbsti ne religiniai įsitikinimai, bet jautri žmogiška prigimtis. Iš pradžių nedrįsdamas artimiesiems prisipažinti, kad yra gėjus, galiausiai jis tiesiog išrėkia šį prisipažinimą motinai kaip savo nelaimę. Džo motinos, provincialios religingos moteriškės, kurią vaidina Stanisława Celińska, reakcija į sūnaus „bėdą“ tiksliai perteikia šoką ir sunkiai slepiamą pasibaisėjimą, kokį eilinėje lenkų šeimoje gali sukelti tokia žinia. Simpatiškas yra Stuhro personažo nuoširdumas, kai jis siekia būti doras valstybės tarnautojas ir kai palikęs žmoną naiviai įsimyli, ir net kai viskuo nusivylęs sugrįžta prašyti atleidimo. Tačiau šis simpatiškumas yra kažkoks vaikiškas. Todėl visiškai suprantama, kai savo vyrą be atsako mylėjusi Majos Ostaszewskos Harper galiausiai jį palieka ramiai ir išdidžiai. Tai yra vienintelis sąmoningas Harper, iki tol klajojusios savo vaizduotės ir iliuzijų pasaulyje, apsisprendimas, galintis padėti pačiam Džo suaugti.

Panašiai susiklosto kitos vyriškos poros – Luji ir Prioro – likimas. Skirtumas tik toks, kad Prioras palieka savo buvusį draugą iškeliaudamas Anapilin. Jaceko Poniedziałeko Luji, vienintelė senos litvakų giminės atžala, jau nieko apie savo giminę nežino ir nenori žinoti. Ir nors dėl to, kaip ir dėl palikto draugo, jį šiek tiek graužia sąžinė, Luji užsimiršta ieškodamas naujų įspūdžių ir nuotykių. Jo sugrįžimas pas merdintį Priorą gelbsti jį patį nuo visiškos tuštumos. Priorą vaidinantis Tomaszas Tyndykas sugebėjo pavaizduoti mirštančio žmogaus būseną dramatiškai subtiliai ir kartu su didele vidine energija. Jo iššūkis supančiam pasauliui perauga į stoišką susitaikymą, persmelktą karčia autoironija. Šį vaidmenį galėčiau palyginti su Gintaro Varno „Tolimos šalies“ protagonisto Sauliaus Balandžio Luji su viena išlyga, kad Tyndyko Prioras yra mažiau lyriškas ir dygesnis. Todėl ir jo angelo regėjimas nėra pateikiamas vien kaip religinė apraiška. Kushnerio pjesėje Angelas pasirodo kaip kokia Laisvės statula. Spektaklyje jo vaidmenį atliekanti angeliškoji Magdalena Cielecka atsisako patetikos ir suteikia jam žemiško kūniškumo, kartais net su gera autoironijos doze. Ko vertas vien pirmasis Angelo pasirodymas, privedantis karščiuojantį Priorą iki orgazmo... Ir tik finale, prieš pat Prioro mirtį, jo pasiimti atėjusio Angelo įvaizdyje atsiranda kiekvieno lenko širdžiai miela aliuzija į Dievo Motiną.

Apskritai angelas Warlikowskio spektaklyje nėra tik teatrinis įvaizdis. Tai kažkas daugiau. Kaip ta finalinė spektaklio tyla, įsivyraujanti tarp salės ir scenos, kai priešais žiūrovus susėdę aktoriai baigia pasakoti savo personažų istorijas. Galbūt ji geriausiai išreiškia šitų angelų prasmę. O tai reiškia, kad jų laikas atėjo.