Nauja meno erdvė

Laivydė Šalčiūtė. „Pora“. 2003 m.

Vis dar vangiai plėtojantis galerinei prekybai meno kūriniais, galerininkai, atrodo, veikia pagal principą „jei kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną“. Potencialiems meno kūrinių pirkėjams nebereikia vykti į galeriją rinktis meno kūrinio, galerijos šį darbą dirba už juos. Dabar pažiūrėti parodą ar įsigyti patikusį darbą gali tiesiog tvarkydamas kasdienius reikalus ar pramogaudamas (toks pavyzdys – Vinco Kisarausko tapybos paroda Vilniaus banko patalpose, Silvestro Džiaukšto – Kongresų rūmuose, Vitalio Čepkausko paroda Nacionaliniame operos ir baleto teatre). „Nemeno“ (arba kitų rūšių meno) erdvių išnaudojimas ekspozicijai naudingas abiem pusėms: žiūrovams patogu, o galerijoms tai puiki proga pateikti darbus platesnei auditorijai ir taip praplėsti galimų pirkėjų grupę.

Prie tokių vietų neseniai prisijungė dar viena ekspozicijų erdvė „nemeno“ aplinkoje. Tai prekybos centre „Domus galerija“ įsikūrusi galerija. Centras deklaruoja savo išskirtinę poziciją ne tik parduoti interjero detales, bet ir būti vieta, kur galima pasisemti idėjų, kaip įsirengti savo interjerą nuo pradžios iki pabaigos. Meno kūriniai – svarbus interjero sprendimo elementas, todėl erdvė parodoms yra neatsiejama centro koncepcijos dalis. Be to, jau pats pavadinimas nurodo, kad tokioje vietoje galerija lyg ir turėtų būti. Taigi ji atsirado. Nauja parodų erdvė – bendras prekybos centro ir dviejų Vilniaus galerijų („Kairė-dešinė“ ir „Arka“) projektas. Pagrindinis jo tikslas – į aukštos kokybės prekes orientuotame centre pristatyti kokybiškus meno kūrinius. Koks vaisingas gali būti galerijos ir verslo bendradarbiavimas, rodo dabar „Domus galerijoje“ veikianti Laisvydės Šalčiūtės grafikos paroda „Abstrakcijos“.

Pirmiausia dėmesį patraukia darbų paviršius. Yra į ką akis paganyti, net nesistengiant apčiuopti estampuose glūdinčių esmių ir prasmių. Darbai efektingi ir užvaldantys nemažą aplinkinę erdvę. Čia derėtų pagirti neblogai įrengtą ekspozicijų vietą. Ant pilkų sienų spalvingi Laisvydės darbai itin gerai „suskamba“ ir atsiskleidžia visai kitaip, nei kabėdami ant įprastų baltų. Tinkamai apšviesti, jie tik įėjus patraukia žvilgsnį. Šiltos, kontrastingos spalvos, ryškūs kontūrai, komplikuoti linijų susipynimai – tai galima tyrinėti keliskart, vis atrandant naujus ar pastebint iš kūrinio į kūrinį persikeliančius tuos pačius motyvus. Tačiau verta kilstelėti šį paviršinį sluoksnį ir pažvelgti į grafikos darbus šiek tiek giliau.

Abstrakčios kompozicijos, atrodytų, nėra būdingos grafikės kūrybai. Autorė savo darbuose tyrinėja moteriškąjį pasaulį ir jo stereotipus. Moterys Laisvydės darbuose – pasipuošusios, madingos, žaismingos koketės, manieringai mojuojančios elegantiškais bateliais apautomis kojytėmis ir besišypsančios plačiomis holivudinėmis šypsenomis. Tačiau po šia žavinga išore slypi kita jų prigimties dalis: slepiamos aistros, godumas, nerimas. Moterų portretus dailininkė kuria pasitelkusi stereotipinę moterišką bižuteriją: papuošalus, kaspinus, žaisliukus. Atmiešus gera ironijos doze, iš jų sudėliojamas chaotiškas moters pasaulis.

Ryškiaspalviuose medžio raižiniuose ir šilkografijose vyrauja iš pirmo žvilgsnio abstraktūs motyvai, tačiau daiktiškumas neišnyksta. Iš šiurkštokų juodų kontūrų ir spalvinių dėmių gimsta formos, apie kurių realumą byloja pavadinimai („Domino“, „Ponis“, „Mašinos naktyje“, „Ežeras“, kt.). Tad meno kūrinys, būdamas pusiau abstraktus, suteikia galimybę laisvai interpretuoti, tačiau pavadinimas nukreipia interpretacijas tam tikra linkme ir dešifruoja linijų raizgalynėje ištirpusį turinį. O turinio lygyje grafikė nenutolsta nuo savo pamėgtos tematikos. Moteriškojo pasaulio apraiškų esama ir čia. Grafikos lakštuose iš spalvinių dėmių ir kontūrų štrichų dėliojami vos atpažįstami objektai – taip pat artimi stereotipiniam moters pasaulio vaizdiniui. Debesėliai, žvaigždutės, kaspinėliai, ponis, žaislinės muzikinės dėžutės – tai atrodo tarsi romantiškos mažų mergaičių svajonės. Šis idiliškas pasaulis neatsiveria iškart, vaizdo kūrimas iš atskirų dalelių ir kalbėjimas užuominomis sukuria paslaptingumo įspūdį.

Laisvydės darbai prašosi apibūdinami kaip žaismingi. Žaismingumo kategorija čia apima tiek plastinę raišką (gyvos spalvos, kontrastingi jų deriniai, ornamentiškas kompozicijos pobūdis), tiek siužetinį lygmenį ir vaizduojamus elementus. Grafikė rūpimas temas gvildena pusiau juokais, pusiau rimtai. Jos darbai – lengvas pasišaipymas iš šabloniškos moteriškumo sampratos. Šalčiūtės darbų objektai dažnai banalūs, bet ji randa būdų apie juos kalbėti naujai: netikėti jų junginiai, ironiškas požiūris, neįprasti išraiškos sprendimai leidžia į dailininkės kūrinius pažvelgti kaskart kitaip.