Piešiniai ir įvairūs darbai

Mindaugas Skudutis. „Kiemas su varnomis“ Autorės nuotr.

Kadangi gimiau ir užaugau vienoje iš išraiškingiausių, romantišku vaizdu garsėjančioje Vilniaus senamiesčio gatvėje, akys yra jau ganėtinai pripratusios prie gražiųjų gatvių perspektyvų ir jas vainikuojančių bažnyčių fasadų ar bokštų. Bet vis tiek kasdien eidamas imi ir netikėtai stabteli, susižavi anksčiau nepastebėta detale, keistu rakursu arba nejučiom pasisveikini su plikas pėdas nuo atbrailų smagiai nukorusiais angelais.

Todėl retai kada sužavi gražūs Vilniaus vaizdai, „atsigulę“ ant popieriaus lakšto arba drobėje, retai kada tenka išvysti ir atpažinti tikrąją Vilniaus dvasią bei nuotaikas. Dažniausiai siūlomi nenatūraliai nudailinti „turistiniai atvirukai“ arba mechaniškai, tiksliai fiksuojami architektūros motyvai.

Norisi išvysti ne schematiškai užfiksuotus gražiausius vaizdus, vingiuose gudraujančius perspektyvos dėsnius, o vietos, gatvės ar namo portretą, atkuriantį ne tik formą, bet ir dienos, valandos, metų laiko nuotaikas.

Vilnius be galo gražus XIX a. pab. – XX a. pr. fotografijose, kai kuriuose M. Dobužinskio kūriniuose, M. Bulakos piešiniuose. Pastarieji išties įsimintini, bet šiek tiek per rimti, griežti, jiems kartais trūksta kasdienių šnabždesių ir senamiesčiui būdingo atsainaus chaotiškumo, užkaborių paslaptingumo dvasios.

Viso to apstu tapytojo Mindaugo Skudučio piešiniuose.

Retai kada beišvysi dailininką senamiestyje, Bernardinų sode, kur nors ant kalvos ar prie Vilnelės, stropiai, atsiribojus nuo aplinkinio miesto gausmo, piešiantį ar tapantį. Visų akių nuzulintose vietose, kaip ir literatais garsėjančioje gatvėje, dažniau kamuojasi meno mokyklų mokiniai.

Nors pats M. Skudutis ir sako, kad stengiasi pasislėpti už medžių šakų ar krūmų atvašynų šešėlyje, iš tikro šį menininką neretai tenka išvysti įnikusį į kasdienio miesto grožio, o kartais ir kuklaus skurdo studijas.

M. Skudučio pieštiniai peizažai be galo organiški, tikri. Jie neišvalyti nuo visų natūralių aplinkos papildinių, juose egzistuoja ir belapiai medžiai su šakomis-rankomis, lyg artrito susuktais sąnariais, išsausėjusiomis, sausgyslingomis rankomis. Tie gyvi medžiai dažnai – pirmame plane, svarbūs tylių peizažinių novelių veikėjai. Medžiai skausmingai tikri, turintys neginčijamą teisę augti ir net užstoti savo laja vieną ar kitą fasadą. Tai – seno miesto medžiai...

Menininkas neniekina ir kiemo varnų („Kiemas su varnomis“), kurių viena – medyje, o kitos smakso ant žemės ir klajūno šuns, tik žmonės mieste jam ne tokie įdomūs – tai tik praeiviai, ištirpstantys savo kasdienėse trajektorijose.

Panoraminiai M. Skudučio peizažai paperka, atrodo, nerūpestingu brūkštelėjimu, linijos, tonų atsainumu. Tačiau jie tokie tikri, lyg žvelgtum savomis akimis...

Miesto panoramos mirguliuoja būdingu santykių minkštumu, nearogantišku vertikalių ritmu. Šis miestas ne apoteozinis, o subtilus, kiek melancholiškas.

Mikalojus Vilutis. „Kūnas“

Autoriaus žvilgsnis fiksuoja ne detales, o visumą, nepakartojamus daugiapakopius planus, kyštelint vienokiam ar kitokiam bokštui ar net „haneriui“.

Tapytojo nupiešti vaizdai gyvuoja, kvėpuoja, o itin individualizuoti medžių „portretai“ („Obelis“, „Pušys“) priverčia vėl prisiminti begalinę supančio mažojo pasaulio įvairovę ir tylų grožį.

Mikalojus Vilutis, neseniai surengęs parodą Rašytojų sąjungoje, nenorėjo kartotis ir rodyti tų pačių darbų, todėl, pasak grafiko, atsirado puiki proga pasidairyti po dirbtuvę ir ištraukti į šviesą senus, gal rodytus, gal nerodytus arba šiaip besilinksminant ir bandant prisijaukinti konceptualias idėjas sukurtus darbus.

Taip parodoje atsirado beveik visas sritis, kuriose dirba M. Vilutis, atspindintys darbai. Nerasime tik estampų ir siurrealių tapybos darbų. Užtat į žiūrovą žvelgia toks įtikinantis žmonos Nijolės portretas, nupieštas prieš penkiolika metų, kad ją pažįstantiems darosi net nejauku nuo natūralaus moters žvilgsnio ir kiek nustebusios veido išraiškos. Atrodo, kad galerijos salės kampe, prie lango, stovi pati Nijolė...

Dailininkas nubraukė dulkes ir nuo 1981 m. Vilniaus tapybos trienalės afišos, kuri nors ir sukurta prieš ketvirtį amžiaus, tebėra tokia pat grafiškai patraukli ir atpažįstama ikona, nesupainiojama su niekuo kitu.

Skaitmeniniuose grafiniuose „konceptuose“ M. Vilutis visaip bando susieti vaizdą ir žodį, kitaip tariant – verbalizuoti vaizdinio anatomiją.

Taip vyksta transformacijos ir „žodinis“ konfigūravimas darbuose „Diadumenas su konceptualia kaire koja ir pėda“ (2007) ir „Konceptuali Mona Liza“ (2007). Menininkas nesureikšmina šių grafinių šaradų, jam taip pat su šypsniu pavyksta užfiksuoti ir savo galvos tūrio ir svorio matavimo eksperimentus, kurie baigiasi kaip ir Archimedui – „Eureca!“, konstatuojant, kad galvos svoris yra lygus 4,35 kg.

Siurrealūs atpažįstami iš visos grafiko kūrybos antropomorfiniai padarai, perėję į trimatį tūrį keramikos darbuose („Herma“ I, II, III), tampa dar baugesni ir labiau fiziologiškai nepatrauklūs priminimai apie laiko ir kirminų naikinamą kūną.

Didelio formato piešiniuose tušu autorius žiūrovų žvilgsnį klaidina stereoerdvėje. „Ambivalencija“ – trigubas autoportretas – prabėgančio laiko suteiktų veido linijų, smulkių raukšlių, porų ir bruožų „dublikatas“, kuris kaip niekada apnuogina paties autoriaus sielą. Atrodo, kad menininkas tiesiog priverčia žvilgsniu kiaurai skverbtis į savo sielą. Toks grafiko atvirumas šokiruoja ir ne vieną priverčia pasijusti nejaukiai, tarsi įsibrautum į svetimą, saugomą teritoriją.

Kad grožis dažnai slepiasi viduje, „kitoje paviršiaus pusėje“, menininkas primena ir „Buratinu, įkritusiu į duobę“ (1954–2004). Tai plastilininis vaikystės reliktas, kuriam M. Vilutis visai neseniai suteikė galimybę reikšti dvasios ir grožio santykio manifestą.